Vera serga onkologine liga ir atvyksta laiko leisti su senu bambekliu tėvu. O štai Zenas – užsispyręs, bet smagus seniokas. Vietoje to, kad abu suktųsi depresijoje, jie juokiasi, erzina vienas kitą ir neleidžia užmiršti, kad dar yra gyvi, kad gyvenimas dar nesibaigė. O štai įdomiausia įvyksta tada, kai Vera atranda, kad tėvas per gyvenimą, pasirodo, parašė romaną. Abu sėdasi prie kompiuterio ir Vera, perrašydama tėvo knygą tarsi susipažįsta su juo iš naujo, atranda dalykus, apie kuriuos nė nebūtų pagalvojusi.
Ak, kokia keista knyga. Skaitant buvo įdomu, malonu, gražu, o štai praėjus savaitei kitai jau sunkiai bepamenu, apie ką ši istorija ir buvo. Labiausiai įstrigo tėvo ir dukters ryšys, jų nuolatiniai pasikabinėjimai vienam prie kito, juokeliai, palaikymas. Man labai patinka, kai knygose pirmu smuiku groja žmogiškumas, o ne perteklinės dramos ir santa barbaros. Tokios knygos man į rankas įkrenta neretai – vis esu iš tų, kurie skaito ne tik lengvus romanus, tačiau ir lūkesčiai dažniausiai būna gana aukšti. Aš galiu skaityti knygą, kurioje beveik nėra jokio veiksmo ir tuo mėgautis, žiūrėti filmą, kuriame veikėjai tiesiog vaikšto gatvėmis ir kalbasi, ir jausti nenusakomą malonumą, matydama tikrą, stiprų žmogišką ryšį.
Šitas romanas man ir Abgaryan šiek tiek priminė, ir Uvę, ir Alinos Bronsky kūrybą – skaudžios temos, bet perleistos per humoro filtrą, kai veikėjai pašiepia tiek situaciją, tiek vienas kitą. Kai norisi juoktis pro ašaras. Suvoki, kad čia skauda, ir iš tiesų širdį sugelia, bet žiūrėk, kitoje pastraipoje jau krizenti norisi, nes senučiukas suskelia taip, kad maža nepasirodo.
Keista knyga. Nežinau, ar mano skonio receptorius ji patenkino iki galo, ir atmintyje ilgai neužsigulėjo. Tačiau tam kartui, kol skaičiau, buvo apėmęs geras ir šiltas jausmas.
Leidyklos dovana.
