Nedažnai į rankas čiumpu lietuvių autorių knygas. Net drįsčiau sakyti – per retai. Tačiau šioji knyga visų buvo jau kurį laiką garsiai linksniuojama kaip puiki, kaip išskirtinė, kaip unikali. Negalėjau atsilaikyti, turėjau įsitikinti tuo pati – ar čia eilinį kartą kažkas pučia burbulą ir giria, nes parašė savas, ar vis tik knyga verta visų pagyrų?
Visų pirma, noriu pagirti knygos dizainerį Bernardą Burbą – taip, kaip jis apipavidalino šią knygą, galėtų būti pavyzdžiu būti daugeliui kūrėjų. Pradedant viršeliu, baigiant iliustracijomis, kurios nepaprastai tiksliai atvaizduoja romano siužeto vingius ir detales.
Apie ką šis romanas? Apie Oną, apie jos gyvenimo istoriją. Apie vyrus, svarbius vyrus jos gyvenime ir jų kaulus, kuriuos ji saugo savo namų sekcijoje. Ir apie magiją, apie moterų galią, gebėjimą matyti ir jausti daugiau, nei geba vyrai. Taip pat šis romanas apie daugiabučius, kuriuose be žmonių gyvena kiaulės, avys, ožkos, o veikėjai laisvalaikį leidžia važinėdami troleibusais.
Tai ar man šis romanas pasirodė unikalus? Ir taip, ir ne. Jei nebūčiau prieš tai skaičiusi Narine Abgaryan kūrybos, turbūt aikčiočiau panašiai, kaip džiūgavau perskaičiusi „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“. Nežinau kuo, nesuvokiu kodėl, bet Zylės romanas man itin stipriai priminė Narinės kūrybą. Panašus misticizmo, moterų įgalinimo pojūtis, atmosfera ir rašymo stilius. Galbūt didžiausi skirtumai tarp šių romanų ir kontrastas buvo kultūra, miestas, šalis ir jos žmonės. Juk šiame romane kalbama apie mūsų miestus, mūsų rajonus, kad ir kaip žaismingai autorė būtų pasirinkusi juos perkrikštyti. Tai tiesiog pridėjo žaismingumo, romanas dėl to tapo tik artimesnis ir mielesnis širdžiai.
Daug simbolizmo, magijos, detalių. Graži knyga. Verta pagyrų, verta dėmesio ir kartojamų tiražų. Man, kaip aš mėgstu sakyti, stogo nenunešė, bet tikrai patiko. Džiaugiuosi, visada gera matyti, kai menininkai susivienija ir kartu sukuria kažką gražaus – tiek išore, tiek vidumi.
Susitikime instagrame:
