Kadangi dažniausiai sukuosi naujienų burbule, klasiką į rankas paimu tikrai retai. Ir kai jau atsiverčiu, noriu mėgautis ir plaukti puslapiais, pamilti veikėjus, įsitraukti į jų gyvenimus, tarsi pati juose dalyvaučiau, pajausti atmosferą, atjausti, mintyse bandyti atsakyti į jiems iškylančius klausimus ir svarstyti, kaip pati elgčiausi vienoje ar kitoje situacijoje. Iš šio romano būtent visa tai ir gavau – tiesiog skaitymo malonumas. Akimirkomis net priminė mano mylimo Steinbecko „Rūstybės kekes“. O tai – nuostabu, nes sunkiai galėjau patikėti, kad pavyks ką panašaus gyvenime atrasti.
Norvegų rašytojas mums pasakoja paprasto žmogaus gyvenimą, jo bandymą įsikurti, sukurti verslą, gerbūvį, santuoką; kartais tiesiog išgyventi, o retsykiais ir pakovoti už tai, kas jam svarbu ir brangu. Romane sutinkame Izaoką – nekalbų, tačiau itin darbštų žmogų, ir jo žmoną Inger. Skaitome apie jų bandymus gyventi, atsilaikyti prieš visuomenės spaudimą, o suvis labiausiai – prieš jos tobulėjimą ir evoliucionavimą. Meilė žemei, savo kraštui, darbui ir atsidavimas tam, kas svarbu čia groja itin garsiai ir lydi veikėjus nuo pirmo, iki paskutinio puslapio.Nors ir knyga man pasirodė truputį per daug ištęsta, tačiau rašymo stilius viską atpirko. Skaičiau, mėgavausi. Žinau, mačiau, kiek ši knyga sulaukė įdomių vertinimų (pradžioj labai teigiamų, o vėliau ir antipremijas susišlavė), tačiau tos klaidos, dėl kurių vėliau knygą skalpavo, man skaityti netrukdė. Netikiu, kad neteisingai išverstas vienas ar kitas žodis, augalo pavadinimas gali pakeisti viską amžiams. Kita vertus, visi žinom, kaip su tais Mozės ragais nutiko.
Šiame romane, nors ir didžiausias dėmesys vyrams, tačiau man patiko Hamsuno mąstymas ir bandymas kai kuriais aspektais parodyti pagalbą moterims, jas įvertinti ir užstoti. Gerbti jų pasirinkimus, leisti pačioms spręsti. Galbūt ne visada pačiais humaniškiausiais būdais, bet ar tada kitokie išvis egzistavo? Juk lengviau nuteisti, pasmerkti, kai kartais būtų galima tiesiog padėti.
Puikiai sukurti personažai, įdomios ir aliuzijos į bibliją. Gera skaityti tokias knygas, dar smagiau, kai iki jų galiausiai prieiti ir jos nenuvilia. Dar kartą įsitikinau, kaip man patinka skandinavų ramumas ir lėtumas, kurį galima pajausti tekste. Prisijaukinti knygą, pamilti veikėjus ir „sirgti“ už juos iki pat pabaigos.
Susitikime instagrame:
