Kai prieš pusmetį lankiausi Madride, patekau į labai įdomią ekskursiją apie inkvizicijas, raganas ir budelius. Pamenu, su gide juokavome ir vėliau gana rimtai kalbėjome apie raganas ir tai, kaip kai kuriems dar ir šiomis dienomis kliūna vis tos moterys. Kodėl vyrai, ypatingai vyrai, taip bijo protingų moterų? Viena vertus, galime dėkoti mūsų prosenelėms ir senelėms, kad kovojo, ėjo, ir dabar pasaulyje belikę tikrai mažai vietų, kur moteris neturi teisių, ir kad mūsų nebedegina ant laužo vien dėl to, kad išgeriam dilgėlių arbatos pasigavusios pūslės uždegimą; arba už tai, jog mokame skaityti. Įsivaizduojat, ne tik skaityti, bet ir rašyti!
Šis romanas mus nukelia į labai tolimus 1630-iuosius metus, į LDK miestą Slanimą, kuriame viską ir visus valdo vyrai, o štai moterims rankos dažniausiai surišamos visomis prasmėmis. Čia sutinkame Oną, visų vadinamą Korotka; ir popienę, bajorę Rainą. Abi moterys netikėtai apkaltinamos raganystėmis ir jas teisia Sapiega bei jo patikėtiniai.
Ši knyga iš tų, kurias skaitant man norisi burbėti, kai net purto dėl neteisybės, su kuria susiduria romano veikėjos.
„Čiagi vienos bobos, et… dar ir liudytojų reikės surast.“
Būtent ši citata man apibrėžia romano esmę: moterys – ne žmonės. Jos bevertės, jų nuomonė nesvarbi. Jos gali nusikalsti, bet negali liudyti. Jos gali būti nuteistos, tačiau negali pačios teisti. Joms surišamos rankos, kai vyrai susirenka ir savo ir kitų laisves. Perskaičiusi tokias knygas visada tyliai mintyse pasidžiaugiu, kad gimiau geresniais laikais. Ramesniais laikais, kai galiu pasisakyti, parašyti, perskaityti. Ir net žoleles kokias noriu plikytis.
Tai labai sodrus, nepaprastai gražiai parašytas romanas. Tekstas toks, kokį retai pavyksta sutikti. Matosi autorės įdirbis, daug įdomių žodžių romane, tokių, kurių net nesu girdėjusi, o rašymo stilius sukuria dar klampesnę atmosferą. Ir jei jau žarstau pagyrimus stiliui – tai ir knygos apipavidalinimas įspūdingas. Pradedant viršeliu, baigiant romano iliustracijomis.
Skaitant labai norėjosi atkreipti dėmesį į detales, ir geriau pažinti veikėjus, ir siužetas čia įdomiai vilnijo. Nors vis tik, man čia atomazgos ir užbaigtumo pritrūko. Cinkelio, kuris viską surištų į vientisą masę. Labai lauksiu tęsinio, jį skaitysiu ir tikiuosi, kad jame rasiu visus palaidus galus, kurie galiausiai susijungs į gražų paveikslą.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
