Dvi, atrodytų, absoliučiai nesusijusios bylos. Nužudyta jauna moteris ir pareigūnas. Kuomet visi skuba tirti kolegos mirties aplinkybes, Vanesos neapleidžia jausmas, kad viskas yra susiję ir ji darbo imasi savarankiškai. Tačiau galiausiai viskas ima ristis į dar gilesnę bedugnę, kuomet kai kurie bylos vingiai ją nukreipia labai artimais takais.
Velniškai gera šita serija, o jau pagrindinė veikėja Vanesa – bombų bomba. Eina, lipa, kovoja už teisybę ir prieš neteisybę, veliasi visur, kur tik išgali, kol jei pavyksta – pasiekia savo. Jei ne – pasekmės būna gana skaudžios. O tada aš, kaip skaitytoja, liūdžiu kartu su ja.
Kaip visada, Engman nevengia į savo romanus sudėti ir sukurti nemažai veikėjų. Ar visada jų visų tiek daug reikia – čia jau kitas klausimas, tačiau neatsakytų klausimų autorius nepalieka. Arba jei palieka – juos gauname kitoje dalyje.
Įdomu buvo skaityti apie teroristus, apie jų verbavimą, jų pasišventimą. Ir tuo pat metu tai gąsdino. Toks fanatizmas, toks atsidavimas, kai dėl kažkokių mistinių priežasčių esi pasiryžęs nužudyti dešimtis žmonių ir kartu pasiaukoti pats. Pikta, liūdna, nesąžininga man rodosi tai, kaip kai kurie šventų raštų įkvėpti nusprendžia, kas gyvens, kas yra vertas gyventi, o kas ne. Tarsi tik patvirtindami visus įmanomus stereotipus, kurie sklando apie svetimšalius, kuriuos itin plačiai išskėstomis rankomis Europa įsileido, globojo. Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad mūsų gerumas gali privesti prie tokių tragiškų padarinių.
Mėgstu trilerius, mėgstu trilerius su intriga. Ir kai veikėjai neerzina. Tai viena iš tokių yra Vanesa – empatiška tyrėja negali nežavėti, jos ryžtas įkvepia, o noras pasaulį paverstui geresniu, motyvuoja. Būna atvejų, kai siužetas nepaleidžia iki pat paskutinio puslapio, būtent taip nutiko ir čia.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
