Dar viena knyga apie menininkus, meną, kūrybą. Tiesiog alpstu kaskart, tokias knygas pačiupus. O jei tai dar viena trumpa, nedidelės apimties knygutė, kurios koncentracija apsvaigina – negaliu nesidžiaugti. Nuo knygos apipavidalinimo, vertimo, iki pačios istorijos mane čia sužavėjo viskas.
Tarsi mozaika, iš mažų kruopelyčių skleidžiasi Mikelandželo portretas, asmenybė. Parodoma, koks jis buvo, kaip kūrė, kam buvo pasišventęs ir atsidavęs, o į ką pro pirštus buvo linkęs pažiūrėti. Tai poetiškas pasakojimas apie dienas, kai jau tuomet garsų menininką pas save į Stambulą (tuometinį Konstantinopolį) pasikviečia Sultonas. Kuomet valdovui neįtiko prieš tai Da Vinčio pasiūlytos tilto idėjos, jis sumąstė, kad Mikelandželas tam puikiai tiks. O jis tuo metu dar nebuvo nė Siksto koplyčios pradėjęs tapyti, tad pasitikėjimas ir lūkesčiai gana sunkiai slėgė jo pečius.
Knyga lyriška, poetiška, akimirkomis rašymo stilius galėtų būti mažiau pretenzingas, tačiau man patiko, kaip istorija sekė istoriją, kaip veikėjai buvo susiję tarpusavyje, panašiai, kaip statomi tiltai sieja miestus, krantus, tautas. Viskas čia turėjo prasmę, detalėse slypėjo daugiau, nei buvo aiškiai ištransliuota tekstu. O tai mane žavi – nepasakant nieko pasakyti labai daug. Tokį gebėjimą išvysto tikrai ne kiekvienas rašytojas.
Labiausiai nustebinusi dalis, yra toji, jog romanas paremtas tikrais įvykiais. 16 amžiaus pradžioje Mikelandželas iš tiesų paliko Romą ir keliavo į Konstantinopolį, su mintimi, jog pastatys ten didingą tiltą. Da Vinčis taip pat ten prieš tai lankėsi. Kokie įdomūs tos istorijos pėdsakai kartais gali likti, kai menininkai pasišvenčia ir leidžia sau patirti daugiau!
Graži knyga. Lėta, rami. Bet praturtinanti sielą kažkuo neapčiuopiamu. Žinoma, iš pačios geriausios pusės.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
