Darkerių šeima renkasi į senelės dvarą paminėti jos gimtadienio. Potvynis netrunka jų atkirsti nuo likusio pasaulio, tad jie turi susitikti tiek su realiais, tiek su savo vidiniais demonais. Tačiau viltis, kad tai bus paprastas šeimos pasibuvimas galima neilgai – išmušus vidurnakčiui, randama negyva senelė, o vėliau ima mirti ir kiti šeimos nariai. Tad kuris iš jų, ir kodėl žudo Darkerius?
Feeney, aj miela Alice Feeney. Įtrauki, pakuri, paleidi kamuolį riedėti nuo kalno, ir sustabdai dar neįsibėgėjus. Daug, labai daug žadanti istorija išsikvepia gana greitai: bet kuris pastabesnis skaitytojas netruks suvesti galus. Ir kas be ko, pagrindinis siužeto posūkis priminė vieną labai gerą mistinį filmą, bet nenoriu atskleisti kokį, nes išduosiu knygos esmę. Atmosfera panaši, kaip romane „Vienintelė likusi“, atrodo, kad tuoj nuneš viską vėjas. Tačiau ana knyga man pasirodė gerokai stipresnė. Ir priminė ne tik šią, bet ir Lucy Foley romanus. Panašus šablonas.
Ši autorė rašo be galo pagauliai. Greiti posūkiai, trumpi skyreliai, toks pasisūpavimas karusele, kai ir užsupti gali, ir papurtyti, bet lyg ir supranti, kad į orą pilnai neišsvies. Ši knyga – ne išimtis. Vos ne su pagreičiu verčiau puslapius ir norėjau išsiaiškinti, kame čia esmė. Ir labai patiko močiutė, kieta veikėja. Be jos ši knyga nebūtų nei perpus tokia, kokia man pasirodė. Kas dar patiko? Senų namų atmosfera sukurta nuostabiai. Tikrai akimirkomis jaučiausi, lyg pati būčiau svečias Jūros stikliukuose.
Kas nepatiko? Pasirodė, kad moralų per daug, didaktika užkniso ir Coelho lygio sentencijos vis kartojosi ir kažkaip erzino. Ypač knygos pradžioje. Suėmė panašus jausmas, kai rašant rašinius mokykloje aprašymus plėsdavo kai kurie, kad žodžių skaičių susirinkt. Tad ir čia panašiai, ištisos pastraipos tarsi apie nieką.
Nors ir nuspėjau, iš dalies esmę nuspėjau, man patiko pabaiga. Atsipalaidavimui, poilsiui, trileris vienam vakarui. Jei daug nesitikėsit, pasimėgausit ir tiek.
Leidyklos dovana.
