Japonų literatūra visada užims svarbią vietą mano širdyje. Nors ir mums tolima kultūra, bet dažnu atveju viskas yra tiesiog taip bendražmogiška, taip artima, kad net stebiesi, kaip tai išvis įmanoma. Kaip toks svetimas mums kraštas tuo pat metu gali būti ir toks artimas ir taip, rodos, gerai pažįstamas? O gal tai yra susiję tiesiog su tuo, kad visi esame žmonės, su savo norais, poreikiais ir svajonėmis? Ypač tose situacijose, kai kalbama apie žmogaus teises, galimybę rinktis, rėmus, paraštes ir kitus, su diskriminacija ar bent jau abejingumu susijusius dalykus?
Nacuko Tokijuje susitinka su seseria ir jos dukra, kuri dėl neaiškių priežasčių tiesiog… nekalba. O štai Nacuko sesuo Makiko atkako ne šiaip sau – moteris pasiryžusi pasididinti krūtis. Vizitas baigiasi, moterys išsiskirsto ir kai vėl susitinka po aštuonerių metų, viskas pasikeitę, ir jas jungia, rodosi, tik gimtasis seserų miestas. Dukterėčia jau kalba, Makiko toliau gyvena savo gyvenimą, o štai Nacuko gyvenimas apsivertęs kone aukštyn kojomis. Moteris tapo sėkminga rašytoja ir nors vieniša, yra pasiryžusi susilaukti vaikelio.
Prisipažinsiu, pirmoji knygos pusė manęs nesužavėjo. Sunkiai įsivažiavau, nelabai supratau esmės ir prasmės. Moralinės dilemos, moterų pasirinkimai, sprendimai. Taip, žinoma, temos svarbios, aktualios. Tačiau mano širdį galiausiai pavergė būtent antroji knygos dalis, kuri buvo koncentruota į Nacuko ir jos paieškas. Plačiąja prasme – tiek pasaulyje, tiek savo viduje.
„Bet ar nemanai, kad ilgainiui ateis tokia diena, kai moterys nustos gimdžiusios vaikus, o gal bus atrasta kokia technika, kaip juos gimdyti ne iš moters kūno. Ir tada į vyro ir moters suartėjimą tam, kad sukurtų šeimą, bus žiūrima kaip į paprastą madą, vyravusią tam tikru žmonijos istorijos laikotarpiu.“
Šiame romane be galo daug svarstymų apie vaikus. Apie prasmę. Apie tai, ar mes norime išvis gimti, apie tai, ar būtume pasirinkę gimti, jei būtume žinoję, kas mūsų laukia ateityje. Neslėpsiu, tokios mintys ir mane pačią kartais aplanko, ypač tamsesniais laikotarpiais. Tačiau šiame romane į viską pažvelgiama iš daug skirtingų perspektyvų; ir nors čia daug abejonių, daug mąstymo apie tai, kas būtų, jeigu būtų, knyga gana pozityvi. Vis tik čia ne kartą ir ne du apie vaikų turėjimą atsiliepiama tikrai ne iš pačios geriausios pusės, tačiau Nacuko vis tiek lieka tikra sau ir nepaleidžia savo svajonių ir troškimų. O tai negali nežavėti: vaikų susilaukti, mano labai subjektyvia nuomone, turi tie, kurie jų iš tiesų nori. Kurie mato tame prasmę. Kurie yra pasiryžę atiduoti visą save. O ne dėl to, kad visuomenė to reikalauja. Stato į rėmus. Sudėlioja vieną šabloną, pagal kurį visi turi gyventi. Jei žmonės labiau vadovautųsi savo norais, terapijose sėdėtų gerokai mažiau žmonių.
Planavau šią apžvalgą pradėti asmeniškiau. Norėjau pasidalinti tam tikrais dalykais, tačiau susivokiau, kad prasmingiau bus juos palikti terapijai. Bet nepaisant tos minčių maišaties, kurios į apžvalgą net ir norėdama nesuguldyčiau, noriu pabrėžti, kad tai labai aktuali knyga. Čia nagrinėjami skaudūs, jautrūs klausimai. Gal ne į visus juos pateikiami atsakymai. Bet tai logiška, nes esame skirtingi visomis prasmėmis. Tad gera matyti mažiau šablonų, o daugiau tikrumo kūryboje. Norėčiau to daugiau ir gyvenime. Nebijoti rinktis, net jei kitiems tavo pasirinkimai nepatogūs ar išeina už kraštų, kuriuos, esant reikalui patys galime ir persibraižyti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
