„Ji paklausė, kuo noriu būti užaugęs. <...> Atsakiau, kad manęs dar niekas nėra klausęs apie tai, kad užaugsiu ir kuo norėčiau būti. Labiausiai – dar gyvas.“
Neslėpsiu, kartais vis pamąstau, kodėl man patinka tokie mazochizmo seansai, kokie neretai būna tokiose knygose. Skaitant mintyse sukosi „Šugis Beinas“, „Andželos pelenai“, „Kol nepriklausėme jums“ ir kitos panašios knygos. Ir šioje pasakojama apie žmones, kurie vargelius vargsta. O skaudžiausia, suvis skaudžiausia, kad čia visi tie vargai tenka vaikui. Vaikui, kurį visi palieka, juo nepasirūpina, jį atstumia, skaudina, žeidžia ir kankina visaip, kaip tik įmanoma. Ir vis galvoju – na kiek galima, kiek dar. Kiek jūs jam dar krausit, karma, likime, dieve? Ir galų gale, už ką?
Demono Variagalvio motina – narkomanė. Tėvas neaišku kas toks ir kur randasi. Gyvena jie namelyje ant ratų ir dažniausiai vaikas yra paliktas suktis pats vienas. Ir tai ne blogiausia, nes Demonas galiausiai netenka mamos, o tada prasideda jo kelionė per skirtingus globėjus. Nors ką aš čia, daugumai globėjo terminas per geras. Sakyčiau – išnaudotojus. Taip būtų kiek tiksliau. Demonas bando. Lipa, kopia, kapstosi ir… svajoja apie vandenyną.
„Vieną minutėlę mėnulis už lango nusišypsojo ir pasakė, kad pasaulis priklauso mums. Nes visi suaugusieji kažkur išėjo ir viską paliko mūsų rankose.“
Man norėjosi verkti skaitant. Ir ne kartą. Nes viskas čia labai tikra. Aštru, stipru, tiesiog tikra. Murkdosi veikėjai purve, prošvaisčių dažnai nematyti, bet vis lyg ta paskutinė žarija lauže, švyst kokia vilties kibirkštis, ir, regis, viskas pasikuria iš naujo. Bet vis tik aš ir pati nesuprantu, kodėl taip būna. Kodėl gyvenimas pasirenka kartais kokį žmogų, ir neleidžia jam tarsi net atsikvėpti. Gręžia, gręžia iki paskutinio siūlo. Stiprūs tokie žmonės paskui būna, sakytume. Cha. Kokia to kaina?
„Ar dabar šitaip ir bus, visą gyvenimą? Užimsiu vietą, nors visi aplink nenorės, kad čia būčiau?“
Labai gražiai parašyta ir išversta knyga, to nepaminėti negaliu. Nepagailėta autentikos, čia tik vertėjos nuopelnas. Bet vis tiek, kaskart pamačius Gailiūtės-Bernotienės pavardę žinau, kad galiu tikėtis aukštos prabos.
Margas ryškus viršelis, nežinau, kiek jis atspindi tikrąjį šios knygos svorį, nes ji sunki. Tragiška. Dramatiška. Ir aitvaras ant viršelio ne šiaip sau. Jis tarsi simbolis, parodo, nukreipia, iš anksto praneša, jog bus ir šviesių akimirkų. Ir būtent viena tokių romane yra susijusi su aitvarais, skaičiau ir šypsojaus per ašaras skaitydama.
Prisižymėjau labai daug citatų. Galėčiau surašyti jų čia dešimtis – juk knyga pilna perlų. Gražių minčių, skaudžių pamąstymų. Tačiau šiame romane be vaiko gyvenimo yra ir dar viena svarbi tema. Priklausomybės, farmacijos galia ir manipuliacija. Čia pasakojama apie tai, kaip tai griauna žmonių likimus ir gyvenimus. Ir kaip sunku gali būti vaikui, kuris dar vaikystėje žaidimus žaidė iš tablečių, ir nebuvo jokio suaugusio šalia, kuris paaiškintų ir nukreiptų teisinga linkme. Galima kaltinti daug ką. Čia toks romanas, kur kaltųjų daugiau, nei nekaltų.
Pamilau Demoną. Jaudinausi dėl jo lyg dėl gero draugo visą romaną. Ir labai patiko pabaiga, nes tik tokia ji čia ir turėjo būti, jei pasaulį valdančios dvasios turi nors kruopelę šąžinės. Puikus, puikus romanas. Tikrai žinau, kad šiemet bus vienas iš geriausių.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
