Knyga, kurią žinojau, kad skaitysiu, kai ji dar nė nebuvo išversta. Ir negąsdino manęs nei apimtis, nei aprašoma šalis. Jau iš patirties žinojau, kaip jautriai ir gražiai geba rašyti šis autorius. Ir neklydau – metus pradėjau nuo knygos, kurią tikrai trauksiu į metų pabaigoje kurpiamą geriausiųjų sąrašą.
XX amžiaus pradžia, Keralos valstija, Indija. Jaunutė, vos 12 sulaukusi mergina išplėšiama iš namų ir turi vykti į savo vestuves. Jaunikis – 40 metų vyras, kurio mergaitė akyse neregėjusi. Mergytė palieka viską – namus, mamą, vaikystę. Nuo šiol ji – namų šeimininkė, žmona. Ir dar kelios siužetinės linijos, kurios veda mus tobulėjimo, medicinos keliais, perleidžia mus per stiprių, įdomių veikėjų gyvenimus.
Indija… tradicijos, kurios mums tokios tolimos, tokios svetimos ir taip gąsdina. Vaikais nespėjusios pabūti mergaitės ištekinamos, deginamos našlės, o kur dar visokie prietarai, burtai, magija ir iš kartos į kartą perduodami bauginimai. Šiame romane viso to gausu. Kone kiekvienoje kartoje miršta šeimos vyrai – mirtys dažniausiai susijusios su vandeniu, o ši giminės yra praminta Kliauda. Tarsi šeimos prakeiksmas, apie kurį garsiai nekalbama. Tik patyliukais susižvalgoma, kai naujai gimęs vaikas imasi nuo vandens trauktis atbulomis. Ir šiaip pamaniau, kad dažnu atveju kai koncentruojamės į viena, galime pamiršti kitus svarbius dalykus. Galvojame, kad Kliauda yra vienintelis būdas numirti, kol paaiškėja, kad yra ir kitokių…
Neslėpsiu – trikdė mane toji santuoka su dvylikamete. Viduje viriau. Pykau. Tačiau vėliau romanas veikėjus atsleidė visiškai kitomis spalvomis. Ir pyktis nugeso. Dar vis nemanau, kad tai teisinga, bet čia (išduosiu paslaptį) tai tikriausiai buvo laimingiausia pagrindinės romano veikėjos likimo dalis. Nes, deja, tačiau laimės daug čia neradau. Veikėjams nuolat nutikdavo kažkas siaubingo. Kai kuriomis akimirkomis jau net ėmiau nujausti dalykus. Pastebėti autoriaus pametamas užuominas. O tada skaičiau ir laukiau, skaičiau ir laukiau, kad vėl nutiktų kažkas siaubingo. Deja, dažnu atveju taip ir būdavo.
Labiausiai nustebinęs dalykas šiome romane buvo tai, kaip galiausiai viskas susirišo. Atrodytų, neaiškūs veikėjai, apie kuriuos tiek daug skaitėme, koks jų tikslas? Ką jie duos siužetui? O tada viską, absoliučiai viską šis rašytojas sudėlioja į vietas. Juk pasitaiko knygų, kur gijų tiek, kad net patys autoriais ne visas sugraibo, o štai čia – numaniau mažai, o tai, kas išaiškėjo, patenkino mano smalsumą ir įtikino. Apie pačią atomazgą išvis būtų galima ištisas pastraipas surašyti. Vis tik paminėsiu – motinos meilė yra šio romano cinkelis, arkliukas ir pagrindinis, esminis objektas. Be motinos meilės, drįsiu skelti drąsiau – šis romanas būtų tik tuščias pasakojimas.
Liūdnų dalykų šioje knygoje labai daug. Bet lygiai taip pat čia radau ir nemažai šviesos – ypač medicinoje, kurios dėka buvo atsakyta į daugelį romano klausimų. Kartais net pagalvoji, jei tik atsakymai gyvenime rastųsi anksčiau, kiek likimų būtų galima pakeisti?
Nuostabi istorija. Apie moterų stiprybę, motinų meilę, santykius, tradicijas, mediciną ir tiesiog… apie gyvenimą. Skaitysiu viską, ką parašys šis autorius. Buvo gaila, kad knyga pasibaigė.
Leidyklos dovana.
.jpeg)