Knygos apie meną man visada bus tos, į kurias rankos tiesis greičiausiai. Čia juk net anotacijos pernelyg įsigilinusi neperskaičiau – pamačiau, kad senelis anūkę po muziejus vedžioja, man to pakako, kad užkabintų. Net medicininiai niuansai taip nesudomino, kaip potencialios kalbos apie meną.
Dešimtmetė Mona netikėtai apanka. Valandai. Ir po to regėjimas taip pat, kaip dingo – sugrįžta. Monos tėvai sunerimsta, kreipiasi į medikus. Mergaitei atliekami įvairiausi tyrimai, ji lanko hipnozės seansus, tačiau gydytojai pataria ir psichoterapiją. O štai šios užduoties imasi Monos senelis. Tik vietoje psichiatro jis kiekvieną trečiadienį vedasi anūkę apžiūrėti vis kito meno kūrinio. Vizitai muziejuose dažniausiai užsibaigia gražiomis išvadomis apie gyvenimą, o kur dar tai, kad be galo daug sužinome apie kūrėjus.
Pati buvau visuose trijuose muziejuose, mačiau šiuos kūrinius ar bent dalį jų. Nežinau, ar man tinka ir patinka tokia pernelyg išsami analizė. Priminė mokyklą, teksto suvokimą, kai kūrinyje paminimas obuolys neva turėjo užslėptas reikšmes. Ne visada jos būna. Kartais menas tiesiog tėra menas. Duoklė receptoriams, pasitenkinimui. Kai jau mintis būna, dažniausiai nelabai ją autoriai ir slepia. Vis tik buvo ir labai daug įdomių istorijų apie pačius menininkus, jų gyvenimą, draugystes, įtaką vienas kitam.
Paburbėsiu. Senelis kalba apie transcendencializmą, apie segregaciją, apie įvairius religinius, kultūrinius reiškinius dešimtmetei anūkei taip, lyg kalbėtųsi su sau lygiu draugu. Nuostabu. Bendravimas su vaiku kaip su sau lygiu yra nuostabu. Tik ne tada, kai po visų egzistencializmų, krakeliūrų ir kitokių terminų mergaitė senelio nedrąsiai paklausia – o kas yra psichiatras? Skaitai ir supranti, kad vaikas kaži ar bent pusę to, kuo dalinosi senelis, suprato…
Įdomu skaityti buvo apie autorius, kūrėjus, jų gyvenimus. Štai čia buvo pati įdomiausia knygos dalis, tų pastraipų apie kūrėjus laukdavau ir nekantraudavau, kol jas pasiekdavau. Tačiau esu pasimetusi ir šiek tiek nesupratau to noro sudėti tiek daug kūrinių ir apie juos pasakyti tiek mažai. Juk dažniausiai laimi kokybė, o ne kiekybė. Būtent tokį įspūdį man ši knyga ir paliko. Praplaukimas paviršiumi, nors idėja galėjo savyje talpinti ištisas gelmes.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
