Izabelė gyvena viena senuose šeimos namuose. Ji vieniša, nepasitinkinti pasauliu, dar vis gyvena karo nuotaikomis, neprisileidžia žmonių. Tačiau moters gyvenimas apsiverčia, kai į jos jaukią, ramybe alsuojančia aplinką tarsi viesulas įgriūna brolis ir atsiveža savo merginą. O štai Eva – tarsi diena ir naktis, lyginant su Izabele. Ir brolis šitokį chaosą palieka pas seserį kuriam laikui. Izabelės namuose pradeda dėtis neįprasti dalykai ir moterys turi išmokti kažkaip kartu išgyventi.
Knyga – staigmena. Knyga – brangakmenis, bet toks, kur suvoki, kad akmuo vertingas, tik ilgai ir giliai kapstęsis. Kai brauniesi pro sluoksnius, išsitepi žemėmis, moliu, skaldai akmenis ir žarstai žvyrą tol, kol – bum – kažkas stebuklingai sutviska grumste. Prireikė laiko ir man, be abejonės. Gana pretenzingas rašymo stilius tikrai neskubėjo man leisti į siužetą įsitraukti. O kur dar tai, kad ne tą pačią akimirką supratau, kas yra kas. Bet kai jau kaip archeologė atsisijojau smilteles, knyga ėmė ir įgavo pagreitį. Įsiurbė. Ir nenorėjau jos paleisti iki pat pabaigos.
„Taip nutinka, kai žmonės miršta. Jie pasiima save su savimi, ir tu niekada apie juos nieko naujo nesužinai.“Romanas niūrus. Šaltas. Veikėjai nedaugžodžiauja, o ir dialogai čia pateikti kiek kita forma, nei esame įpratę. Tarsi taupoma ir bandoma skaitytoją nukreipti kitur. Sutelkti jo dėmesį į smulkmenas. Nes dabar, jau perskaičius knygą galiu drąsiai grįžti skyriais ir puslapiais atgal ir matau – mums visada buvo mėtomi trupiniai. Ir tuo pat metu slapstoma, glaistoma, klaidinami tiek veikėjai, tiek mes – skaitytojai.
Knyga, prasidėjusi lėtai netrunka įsisiūbuoti iki aistringo romano. Iki kūniškų malonumų. Iki jausmų, emocijų, net šiokios tokios erotikos. Tačiau galiausiai suvoki, kad ne čia esmė. Kad viskas yra giliau, prasmingiau. Tarsi dūmų užsklanda viskam, kas iš tiesų norima čia papasakoti. Ir vėliau, be abejonės, viskas atsiskleidžia, ir atsiskleidžia taip, kad aš pasijutau lyg šaltu dušu perlieta.
⠀
Rimta knyga. Stipri knyga. Supurtanti istorija. Apie gyvenimą, praradimus, kovą už būvį, gyvenimo neteisybę ir viską, ką norisi… saugoti. ⠀
⠀
„Tu nežinai, ką tai reiškia – turėti ir prarasti, ir turėti, ir prarasti, ir prarasti vėl ir vėl…“
