Jau tampa kone standartu, kad tos mažutės knygos vis tik būna apgaulingos. Manaisi, kad bus vakaro skaitinys – o tampa kelių dienų nešuliu, nes tiesiog nei morališkai, nei emociškai nesigauna visko taip greit suvirškinti. Ši knyga irgi patenka į tokių kategoriją. Ir tai nieku gyvu nėra blogai.
Romanas mus nukelia į Islandijos kaimelį, kur žvejai kraunasi mantą ir vis vyksta į jūra žvejoti. Tačiau viena diena tampa lemtinga, kai vienas iš įgulos narių pamiršta no šalčio apsaugančią tuniką ir neatlaiko kelionės jūra… kartu plaukęs berniukas pasižada sau sugrįžti į mirusio draugo namus ir nunešti žinią bei draugui svarbią knygą.
Nuostabus romanas, pilnas simbolių, detalių, lėtos, poetiškos kalbos ir minčių, kurios, nors dažniausiai tėra apie jūrą, tačiau susimąsčius supranti – jos apie universalius dalykus.
„...mes esame tai, ką sakome, bet ir tai, apie ką tylime.“
Įdomiausia man pasirodė ir tai, kaip viskas sutapo su temomis, kurias paskutinėmis dienomis gliaudome terapijoje. O gal tiesiog toks yra gyvenimas, kai mirties, skausmo, netekties temos vis paliečia, norime to, ar ne? Gal tiesiog sukrito viskas vienu metu, ir rodosi, kad čia reiškia ieškoti paaiškinimo. O galbūt viskas yra paprasčiau – galbūt mintys tiesiog taip klaidžioja ir tas detales imi pastebėti vis dažniau, nes pasąmonė galimai siunčia kokius nors atsakymus į dar pačiais sau neužduotus klausimus. Ir galbūt tik laukiu to „aaaa, va kaip“ momento.
„Galimas daiktas, mums nereikia žodžių, kad išliktume, bet mums jų reikia, kad gyventume.“
Nesu didelė filosofijos mėgėja. Niekada nebuvau. Ir dažnai tokių knygų skaityti negalėčiau. Nebijau nerti giliau, nebijau kapstytis, kelti klausimus. Tačiau tokio gilumo knygos yra darbas. Tu negali tiesiog praplaukti puslapiais, leisti minčiai nuklysti, turi skaityti dėmesingai ir atidžiai. Net ir bandydama tai daryti, vis tik esu įsitikinusi, kad praleidau ne vieną ir ne dvi detales. Bet vis tik šis romanas liks namų bibliotekoje, ir galbūt kada nors vėliau, kai norėsis kažko panašaus, tiesiog prie šios knygos sugrįšiu.
„Neįmanoma suverti ašarų, nuleisti jų kaip švytinčios virvės į tamsos gelmes ir ištraukti tų, kurie mirė, o turėjo gyventi.“
Taip pat manau, kad šis romanas puikiai tinka tiems, kurie nori susipažinti su islandų kultūra, norint geriau suprasti atšiaurioje aplinkoje gyvenančių žmonių buitį ir mąstymą. Ir negaliu nepaminėti tos detalės, kurie sušmėžuoja šiame romane ne kartą – čia dauguma žvejų nemoka plaukti ir viską palieka dievo valioje. Kodėl? Tai tik dar vienas klausimas pamąstymui. O tokių ši knyga palieka ne vieną ir ne du.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
