Nežinau, kas gali pateisinti nesibaigiantį žmonių žiaurumą ir abejingumą. Nežinau, ir kas tokius dalykus gali sustabdyti. Širdis tiesiog trūkčioja, pagalvojus ir apie tai, kad pasaulyje miršta nekalti žmonės dė; kažkokių mistinių priežasčių, didelių pinigų ir milžiniškų ego. Ir jog tas užburtas ratas nesustoja suktis jau metų metus.
Babyn Jaras – vieta, griova, Kyjive, kur tiek sovietai, tiek naciai šaudė, naikino, užkasinėjo, gyvus laidojo ar bet kokiais kitais būdais atsikratinėjo žmonių karo metu. Kuznecovas – vos keturiolikos ėmėsi užrašinėti savo patyrimus, vėliau bandė juos išleisti kaip knygą, tačiau sovietai negailestingai ją cenzūravo. Cenzūros vietos knygoje paryškintos, tad galime aiškiai matyti, kas sovietams netiko ir nepatiko. Dabar, kai gyvename laisvais laikais, galime pamatyti visus atsikartojimus. Man mintyse kyla Buča, Mariupolis ir panašios vietos. Už ką, už ką, už ką Ukrainos žmonėms ir vėl tenka kęsti visa tai, kame jie yra dabar? Ar nepakankamai mirčių ir tragedijų pasaulyje būta per anuos du karus? Ar nieko nepasimokyta? Keliu sau hipotetinius ir retorinius klausimus, nes atsakymus vargu ar kada nors galėčiau rasti.
Babyn Jaras – tai vieta, kurią, slepiant įkalčius sulygino su žeme. Lygiai taip pat elgtasi ir su šios istorijos faktais, vingiais ir posūkiais. Retas žmogus apskritai bus girdėjęs ką nors apie šią vietą ir jos baisumus; būtent taip gerai pasistengė sovietai trinant viską iš žmonių atminties. Šaltiniai skirtingi, tačiau skaičiuojama, kad Babyn Jare buvo nužudyti maždaug 77 000 žmonių per trejus metus. Vis tik skirtinguose šaltiniuose nurodomi skaičiai gerokai didesni, ir tiesiog… gąsdinantys. Manoma, kad jie perkopia ir 100 000 gyvybių. Būtent apie tai ši knyga – apie žmones, kurie, įbauginti sovietų laukia išgelbėtojų vokiečių, tada po vokiečių vėl laukia išgelbėtojų sovietų. Gyvena užburtame baimės rate, stebi masines žudynes, bando išgyventi ir išsaugoti sveiką protą. Kuznecovas čia viską įvelka į romano rūbą, kartais pabarsto ir nepagaili humoro, kartais ir jautresnę eilutę galima rasti.
Labiausiai gąsdino mane knygoje randamos pranašystės, atsikartojimai, pastebėjimai su aliuzija į praeities įvykius, ir tai, kaip jie kloja pamatus ateičiai. Ir štai, turim ką turim.
Norėčiau sakyti, kad knyga buvo nepaprastai sunki skaityti, bet nebuvo. Realybė rodosi daug baisesnė už praeitį. Vaizdai, kuriuos dabar rastume medioje iš šių dienų karo, mane veikia kur kas stipriau. Tačiau vis tik norėčiau, kad apie Babyn Jarą sužinotų kuo daugiau žmonių. Kad tokios istorijos dėmės nebūtų taip lengvai išlupamos, ar, tiksliau tariant, užkasamos ir sulyginamos su žeme. Vien iš pagarbos visiems tiems dešimtims tūkstančių nekaltų žmonių.
Vertinga, svarbi, įspūdinga knyga. Norėčiau, kad viskas, kas joje rašoma, būtų fikcija. Labai norėčiau. Deja, realybė yra kitokia. Ir apie ją reikia kalbėti be cenzūros.
„Linkiu jums taikos. [Ir laisvės.]“
