Kažkokie distopijų metai. Tiek ir tiesiogine prasme, tiek ir tuo, kas vyksta mūsų pasaulyje. Bet kži ar turėtų stebinti tai, kad rašytojai vis dažniau pasiima tam tikrus socialinius konstruktus ir performuoja juos savo kūryboje. Taip buvo visada. Vienu ar kitu būdu autoriai remiasi realybe. Tik kartais renkasi „subtilesnį“ variantą ir perkelia viską į distopijos žanrą. Kas yra distopija? Pasak lietuvių kalbos žodyno: pesimistinis civilizacijos ateities matymas, modeliuojantis pasaulio sunaikinimą, dažnai turintis meninę formą. Bet vis tik perskaičius kyla klausimas, ar iš tiesų šis žanras toks jau subtilus? Gal kaip, priešingai, šitoks žanras suteikia galimybę autoriui atvirai pasakyti viską, ką iš tiesų galvoja apie mūsų visuomenę, santvarką ir kitas socialines problemas?
Romanas mums pasakoja apie situaciją, kuomet kiekvienas, sulaukęs 22 metų amžiaus gauna dėžutę su juostele, kuri nurodo jų gyvenimo trukmę. Be abejonės, toks reiškinys visame pasaulyje užkuria tikrą peklą. Žmonės netrunka susiskaldyti, valdžios skirtingose šalyse imasi vis kitokių priemonių, kaip pažaboti tuos, kurie gavo trumpas juosteles ir neva kelia pavojų, ir kaip tvarkytis su tais, kurie pasijaučia nenugalimi dėl savo ilgų juostelių. Viso romano metu sekame kelių veikėjų pėdomis, situaciją matome iš kelių labai skirtingų perspektyvų.
Ar norėtumėte sužinoti, kiek jums liko gyventi? O kaip elgtis, jei pats nori, o tavo antroji pusė nenori? Pasakyti, sužinojus, kad tau galbūt liko vos keli metai laimės ir gyvenimo? Slėpti? Šioji dilema man pasirodė turbūt pati skausmingiausia. Kai išsiskiria nuomonės. Nes vis tik, žinojimas lemia kitų gyvenimą. Kadangi tai nėra svarbi dėlionės dalis, paminėsiu, kad vieną veikėją paliko antroji pusė būtent dėl trumpos juostelės. Ir garantuoju, paaiškėjus tam, kaip stipriai skiriasi gyvenimą ir jo kokybę lemiančios pažiūros, nemažai porų būtų linkę sukti skirtingais keliais. Ir galima tai pritaikyti nemažai kam šiandien mus supančiose aplinkybėse.
„Pasaulis toks didelis, kad visada atsiras pavienių istorijų, įrodančių bet kokią teoriją.“
Įdomūs sutapimai pasirodė ir kai kalbame apie mediciną. Daug moralės klausimų. Ir juos visus ko gero geriausiai apibūdina šioji citata:
„Jei gydytojui tektų rinktis, ar gelbėti pacientą, kuriam aštuoneri, ar pacientą, kuriam septyniasdešimt aštuoneri, gelbėtų vaiką, tiesa? Gal čia kažkas panašaus? Nė negalvodamas gelbėtų ilgajuostį?“
Nežinau, ar taip yra todėl, kad esu prisiekusi „Grey’s Anatomy“ fanė, bet be to, kad serialas čia paminėtas ne kartą ir ne du, romane radau nemažai paralelių su juo. Situacijų, kurios buvo paminėtos seriale, čia taip pat netrūko.
Labai norėčiau išrašyti daug citatų. Apie pasirinkimus, apie mirtį, apie gyvenimą. Tokių čia radau begales, klijavau lipdukus, graudinausi. Ir galėčiau surašyti dešimtimis. Bet manau, kad bet kuris, jau skaitęs ar dar tik skaitysiantis šį romaną supranatate, kad tokių minčių tokio tipo knygoje net negalėtų nebūti.
Vis tik be skirtingų nuomonių, ir kaip jie lemia artimiausius santykius, man labiausiai rūpėjo suskaldymo ir susiskaldymo temos. Visuomenė čia tiesiog trupėjo, nes žmonės bijojo, nes žmonės nesuprato, nes dalis net nenorėjo suprasti. Ir būtent šita dalis gąsdina kaip niekad ir… atspindi mūsų gyvenimus dabar. Nereikia nei distopijų, kad pasijaustum panašiai, pakanka įsijungti panoramą ir pažvelgti į rinkimų rezultatus. Bet nesivelsiu į politiką. Tik noriu pasakyti, kad distopijose naudojami įrankiai yra paimti iš realybės, o ne priešingai.
Dar labai noriu pagirti šią knygą. Be to, kad sukėlė be galo daug minčių, man labai patiko viena meilės istorija joje. Visą knygą nesigraudinau, lyg ir nebuvo ko. Bet štai viena iš meilės istorijų galiausiai mane pravirkdė, o to nesitikėjau. Įdomi, sudėtingus dalykus pasakojanti knyga. Mano skoniui gal kiek per daug apimties, galėjo ir veikėjų kiek mažiau būti. Tačiau esmė, prasmė ir transliuojami dalykai šiame romane nepaprastai svarbūs.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
