Šis romanas mums pasakoja apie kelias moteris jų bandymą išsaugoti meno kūrinius karo metu, kuomet vokiečiai juos teisiog plėšė ir gabeno kas sau, o didelę dalį kūrinių tiesiog naikino. Tai ir yra visa siužeto esmė ir prasmė. Pagrindinių veikėjų vardai gali būti bet kokie, dėl jų nei jų likimai, nei aplinkybės nepasikeis, situacija nesušvelnės ir karas nepasibaigs be nuostolių ir netekčių.
Tai tikrai ne pirma knygą, kurioje sutinku mintį, kad menas ir karo metu turi būti saugus ir teikti žmonėms džiaugsmą. O šiame romane itin stipriai išreikštas noras jį išsaugoti, perduoti ateities kartoms. Į meną žiurima kaip į kultūros, paveldo, mūsų esybės dalį.
Įdomus muziejaus gyvenimas, veiksmo jame čia netrūko. Norisi plačiau domėtis Luvru, pasiskaityti, ar tokie įvykiai ten iš tiesų vyko. Bet nesvarbu, kokia yra realybė. Esu tikra, kad jei ne Luvre, tai bet kuriame kitame muziejuje galėjo dėti panašaus mąsto meno naikinimas ar švaistymas.
Vis tik romane man daug kur pasirodė tik perplaukta paviršiumi, kur kas labiau patiko dabarties linija, kur Estera aiškinosi savo giminės paslaptis, bandė tvarkytis savo gyvenimą ir turėjo priimti ryžtingus sprendimus. Nepadėjo ir tai, kad buvo daug veikėjų. Jie kaip ir reikalingi, bet kažkuriuo metu buvau pasimetus, apie ką čia skaitau, nes visos moterys, visos dirba ten pat. Kaskart reikėdavo galvoje susidėlioti viską į vietas. Kitas užkliuvęs dalykas buvo pviršutiniškumas. Miršta veikėjai brangus žmogus, apie tai dvi pastraipos, kitas skyrius – važiuojam toliau. Nesakau, kad veikėja turėtų pusę knygos gedėti, ir kalbu ne apie tai. Tiesiog vietomis prašoktos tos situacijos ir temos, kurias išplėtojus šis romanas būtų gilesnis, neštų daugiau prasmingesnių žinučių.
Skaitant mane žavėjo moterų atsidavimas ir noras gelbėti, padėti, neskirstyti žmonių. Vis pagalvoju, kad tokių žmonių drąsos dėka mes tebeturime daug kūrinių, kultūros dalelių, kurias nešamės iš kartos į kartą. Ir dėl to jaučiu didžiulį dėkingumą.
Susitikime instgrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
