Kaip man patinka šita knygų serija. Čia daug pasikartojimų. Panašių siužetinių linijų, kurios kai kuriuos skaitytojus gali erzinti. Bet. Aš pamąstau apie gyvenimą – juk visų mūsų gyvenimas panašus. Gimstame, einame į darželį, mokyklą, universitetą, vėliau sukuriame šeimą, susilaukiame vaikų. Yra tarsi šablonas, schema, tvarka, kuriuos didžioji dauguma laikosi. Nenukrypsta nuo normos. Tačiau kai kurie gyvena kitaip. Kartais patys nusuka vairą į vieną ar kitą pusę, kartais kažkas įkiša pagalį į ratus, o retsykiais kažkas artimoje aplinkoje iššoka iš riedančio traukinio ir taip pakeičia kursą visiems aplinkiniams. Lyg ir gyvename pagal tą patį modelį, tačiau tuo pat metu, visų gyvenimai nepaprastai skiriasi. Pakeleiviai, draugai. Visi sutinkame skirtingus žmones vis kitu metu. Ir visais atvejais jie padaro kitokią įtaką mums ir mūsų gyvenimui. Perbraižo visą maršrutą. Tad kas būtų, jei galėtume nukeliauti laiku ir susitikti su tais, su kuriais realybėje nebėra galimybės susitikti? Arba nukeliauti į ateitį ir „pasitikrinti“, kaip viskas galiausiai susidėliojo? Ar rinktumėtės kurį nors iš šių variantų?
Knyga mus ir vėl nukelia į mažą kavinukę, legendomis apipintą kavinukę Tokijo skersgatvyje, į kurią žmonės ateina sugundyti galimybės nukeliauti laiku. Galbūt paskutinį kartą pasakyti, kad myli savo artimą. Galbūt tiesiog pamatyti. O gal pasakyti, kad atleido? Kelionė laiku, žinoma, turi begalę taisyklių, o visų svarbiausia – tokios kelionės metu tu niekaip nepakeisi likimo. Šios knygos istorijos – apie vyrą, kuris nori susitikti su daug metų mirusiu draugu, apie žmogų, norintį susitikti su prarasta meile. Ir dar dvi, kurias galės atrasti ateities skaitytojas.
Juk šita knyga yra apie progas, šansus. Apie tai, kaip mes dažnai nevertiname vieni kitų, kol esame ČIA. Kai pamirštame paskambinti. Pasiteirauti, kaip sekasi. Nereikia daug, kartais užtenka skambučio. Nes vėliau, kai būna per vėlu, ieškome visokių būdų, kaip atsukti laiką atgal. Ar atrasti magišką kavinukę, kurioje pilstoma kava suteiktų progą pasikalbėti su žmogumi dar kartą, nes tai darėme per mažai, kai jis buvo su mumis.
Drąsiai sau ir visiems galiu teigti, kad šios knygos yra absoliutus šilumos pliūpsnis. Ilgesingos, šiltos, reto mielumo knygos, kurias galima dovanoti patiems brangiausiems. Nesitikėjau, bet šios istorijos mane ir nepaprastai sugraudino. Radau jose tiek daug artimo, brangaus, net skaudėjo skaitant.
Tiesiog, tai knyga – priminimas, kad nieko nėra amžino. Kad reikia būti čia ir dabar. Kartu. Ir naudotis progomis, kai jos pasitaiko po ranka.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
