Dar viena Agatėlės byla, dar vienas dramos ir pletkų kokteilis mažo Anglijos kaimelio bendruomenės ratelyje. Šįkart miršta gana įdomi asmenybė – miestelio veterinaras, turintis gana įdomią reputaciją. Kaip specialistą jį mėgsta ir gerbia, o štai tarp moterų jis šioks toks Kazanova. Ir kas įdomiausia, toks jausmas, kad į jo pinkles patenka absoliučiai visos miestuko moterys.
Šiaip smagu skaityti, jaučiasi cinkelis, patiko man ir Agatos personažas iki tam tikro taško. Tačiau nepaisant visko, šioji dalis man pasirodė labai silpna. Nesvarbu, kas kaltas, dėl ko kaltas. Gal gale, turbūt didžiausia šios istorijos bėda – man nerūpi jos veikėjai. Ypač tie, dėl kurių pagal visus standartus ir moralės normas reikėtų gailėti ar jaudintis. Deja, skaitant šią knygą taip nenutiko.
Kitas niuansas – pačios Agatos nebrandumas. Kas liečia santykius, bendravimą. Bėga, slepiasi, nesikalba. Tokie mažų vaikų žaidimai, kur realiai jau geriau veikėjai pasimuštų ar išsirėkautų, o ne praeidami gatve apsimestų, kad vienas kito nepažįsta. Žodžiu, toli eiti nereikėjo, kad iš smagios ir šūstros veikėjos Agata pasidarytų tokia, kokia man nebepatinka.
Lengvas, greitas, neįpareigojantis skaitinys. Kas kaltas – nenumaniau, o čia jau didelis pliusas autorei. Ir kad ir kaip bebūtų, kad ir kaip tų gražių žodžių šiai daliai pagailėjau, manau, kad vis tik norėsiu suteikti dar vieną šansą ir pasitikrinti, ar kai kuriais klausimais Agatėlė ateis į protą kitoje dalyje.
Leidyklos dovana.
