Ak, kokia įvairiapusiška ši knyga. Ir apie draugystę, ir apie ribas, ir apie žmogiškumą bei etiką. Kiek yra gana, kiek yra gyvenime per daug, ir kada laikas susiprasti, kad jau žengi per raudoną liniją? Tam tikri moraliniai sprendimai man čia net susišaukė su labai seniai skaityta knyga „Mano sesers globėjas“. Skaitant apie tai net nesusimąsčiau, o viskas galvoje susidėliojo jau gerokai vėliau, praėjus net nemažai laiko nuo tada, kai knygą užverčiau.
Romanas nestandartinis – jame mums pasakojama apie robotą, lėlę, vardu Klara. Ji gyvena parduotuvėje ir laukia, kol ją išsirinks koks nors vaikas, kuris gyvenime su ja eis kartu ir laikys ją drauge. Klara laukia, stebi, kaip vieną po kito robotukus išsirenka vis kiti vaikai. Sėkmė jai galiausiai nusišypso ir ją išsirenka Džouzė. Klara iškeliauja gyventi gana savarankiško gyvenimo ir apsaugoti Džouzės nuo vienatvės. Tačiau koks yra tikrasis Klaros tikslas?
Mano subjektyvia ir Nobelio premijos teikėjų nuomone, šis rašytojas yra genealus. Jis pasiima galbūt labai žmogišką, visiems mums pažįstamą temą ir gvildena ją per visiškai mums svetimą, nepažįstamą prizmę. Šįkart – tai robotai, dirbtinis intelektas, kažkas, kam, sakytume, niekaip neįmanoma justi tikrų jausmų ir suprasti žmogaus prigimtį. Tačiau šiame romane Klara yra itin pastabi, nuovoki ir kartais pranoksta daugelį žmonių. O tai dar kartą priverčia susimąstyti apie ateitį – kas bus vėliau? Dabar matome, kaip dirbtinis intelektas jau perima iš žmonių nemažai darbų, tai pagalvojus, kas įvyks, kai pasaulyje iš tiesų atsiras tokios klaros? Ir nebūčiau garantuota, kad tai neįvyks jau gana greitai.
Knygoje, be abejonės ir labai labai daug jautrių vietų. Sudėtingų situacijų, kurias Klara gliaudo net geriau, nei kai kurie veikėjai. Galėčiau sakyti, kad ši istorija labai jauki, graži, ypatinga. Tačiau man ji pasirodė ir kažkiek bauginanti. Nupiešianti labai vartotojišką ateitį, kai draugą gali nusipirkti, o panaudojus – atiduoti, paleisti, išmesti.
Ishiguro vėl be gailesčio matuoja moralės normų ribas. Įvelka viską, kas be ko, į gražų rūbą, sukuria trapią, jautrią istoriją, tačiau esminiai klausimai romane lieka suktis galvoje dar ne vieną savaitę. Juk iš tiesų, kas yra meilė, pasiaukojimas, trapumas, draugystė, kai visą tai įduodame į rankas mašinoms? Ko tikimės; o galų gale, kas bus, kai iš tiesų tokie reiškiniai atsiras ir pakeis tikrąsias žmogiškas vertybes?
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
