Tai knyga, kurie patenka į tų keistųjų knygų kolekciją. Kur iš pirmo žvilgsnio viskas tėra paprasta meilės istorija, galbūt kažkiek intriguojantis meilės trikampis. Gluminantys veikėjų poelgiai ir sprendimai. Ir gal net pabaigus knygą viskas tvarkingai sukrenta į vietas… tačiau neatperka to, kaip sunku buvo skaityti kone pusę knygos. Net nesu tikra, ar tokios didelės ir plačios įžangos ten reikėjo, ar nebūtume supratę, kokia didelė ir neaprėpiama ta Itano meilė Amberei? O gal autorės mintis ir buvo tokia, kad Itanas spėtų iš proto išvesti skaitytoją?
Knyga mums pasakoja apie Amberę ir ją beprotiškai įsimylėjusį meno studentą Itaną. Tačiau Amberė renkasi ne jį, o gerokai vyresnį ir, toks jausmas, viskuo geresnį Stiuartą ir labai greitai už jo išteka. Tačiau Itanas negali susitaikyti su tokiu moters sprendimu ir jausmų taip lengvai nepaleidžia.
Perskaičiusi daugiau nei pusę knygos jau buvau nusiteikusi ją šveisti į sieną. Pagrindinis veikėjas tiesiog… užkniso. Jis jautė ir matė net tai, ko aš neužčiuopiau. O gal esu per maža romantikė. Bet tai nekeičia fakto, kad jei reikėtų išrinkti patį nesimpatiškiausią veikėją, kurį sutikau šiemet, tai be abejonės būtų Itanas. Bet ir lygiai taip pat suprantu, kad sukurti veikėją, kuris iššauktų tokias stiprias emocijas – yra ką veikti.
„Laikas žaidžia su tavimi. Tai, kas vienu metu atrodė teisinga, vėliau nebūtinai taip atrodys, bet kai apgailestausi dėl praeities, išlįsk iš dabarties odos ir grįžk į ankstesnę save.“
Romane nemažai pasakojama ir apie Itano ekspediciją į Antarktidą. Nesupratau. Nieko nesupratau, nei kam to reikėjo, nei kas su kuo galiausiai turėtų susisieti.
Ir noriu papasakoti apie gana įdomų sutapimą. Dažnu atveju nuotraukas knygoms pasidarau iš anksto, užtaikius, kai nebūna cepelininio dangaus. Ši nuotrauka – ne išimtis. Atsiverčiau „Meno istoriją“, radau neryškų paveikslą, pamaniau – tiks puikiai. Tik vėliau, knygoje aptikusi su Ieva ir Adomu susijusią sceną, supratau, kad ir nuotraukoje vaizduojami būtent jie.
Keista, daug dviprasmiškų minčių sukėlusi knyga. Buvau nusiteikusi vertinti gana prastai, tačiau „kančios“ buvo atpirktos, pabaiga pasirodė graži. Tiesiog graži. Pabaigoje ir Itanas tarsi subrendo ir pasakė ir padarė dalykus, dėl kurio jo personažas tapo nebe toks atgrasus. Vis tik tai nekeičia fakto, ka knyga keista. Ir tikrai su malonumu ją skaitys tie, kas tokius kūrinius mėgsta. Kur klausimų lieka daugiau, nei gauname atsakymų.
Leidyklos dovana.