Šita knyga yra apie pandemiją ir man niekas neįrodys, kad yra kitaip.
Apie daug ką susimąsčiau, romane tikrai daug taiklių ižvalgų, tačiau vis tiek aš buvau už skiepus, už galimybių pasus, o ir situacijos atomazga mums tik įrodė, kad priemonės puikiai veikė. ⠀
Ir šiame romane „žymėjimas“ buvo sukurtas ne šiaip sau, o tam, kad padėtų visuomenei. Kad užkirstų kelią nelaimėms, kad apsaugotų tuos, kurie gyvena ramiai, pagal taisykles ir nebijo to pasakyti. Čia juk panašiai, kaip kad tu turi pereiti medikus prieš įsidarbinant naujame darbe ar gaunant teises. Kas atsakys, jei būsi prileistas prie vairo, o nors sveikatos būklė neleidžia vairuoti? Kas prisiims atsakomybę? Tad kodėl turi būti kitaip, kai kalbame apie ligas ir užkrėtimą jomis? ⠀
Šiame romane žymėjimas yra skirtas visiems žmonėms atliekant empatijos testus. Testas skirtas tam, kad būtų atrandama, kurie žmonės turi psichopatinių / sociopatinių polinkių, yra linkę nusikalsti. Žinant, kad žmogus priklauso šiai kategorijai, galima imtis prevencinių priemonių, juos ugdyti, paskirti psichologus, suteikti pagalbą, kurią gavę galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Tačiau ne visi nori atlikti testus. Ne visi nori pasižymėti. ⠀
Skaitydama apie Islandiją stebėjausi, nes viskas rodėsi klaikiai artima. Nuo riaušių prie Seimo, iki žmonių ribojimų ir įvairių iš to iškilusių problemų. Tik pastebėjau, kad šiame romane, kaip ir dauguma radikalų, autorė kalba tik apie pažeidžiamas / ribojamas teises, apie segregaciją, tačiau negeba viso to pagrįsti pasitelkus psichologiją ar kitus mokslus, kurie įrodytų viską faktais. Taip pat, visiškai ignoruoja to pliusus. Ir aš neprisigalvoju, nes a) per daug sutapimų, b) knyga parašyta būtent per pandemiją. Ir, žinoma, gana stipriai jaučiasi autorės pozicija šiais klausimais. Tad na… vietomis jaučiausi lyg kai kurie skyriai būtų parašyti astrų, lobovų ir plastikų feisbukus perskaičius. ⠀
Dviprasmiškos mintys apėmė perskaičius šį romaną. Lyg ir labai stipru, lyg ir neišpildyta. Norėjau mesti, o galiausiai džiaugiausi, kad perskaičiau.
Kosmosas šita knyga, kaip ir visos mūsų pandeminės patirtys. Bet juk kažkas juk turėjo viską galiausiai į literūrinį rūbą įvilkti, natūralu, kad apie tai norima kalbėti. O ši knyga kitokia, tikrai išskirtinė. Kiek ir kam rekomenduočiau, neįsivaizduoju. Vis tik vienam žmogui tikrai glėbin mestelsiu, nes norėsis padiskutuoti. Ir kaži ar realias patirtis pavadinus kitais vardais būtina knygą krikštyti distopija.
Leidyklos dovana.
