Kaip aš norėčiau apkabinti visas tokias mažas deimantes. Nors ne, ne apkabinti, o išvis užbėgti įvykiams už akių - jei galėtume pamatyti šiame gyvenime, kad žmogus tragiškai elgsis su vaikais, tiesiog neleisti jų susilaukti.
Labiausiai glumina mane visais atvejais ir tai, kaip religingiausi, šventumą kasdien išpažįstantys, propaguojantys, einantys koja kojon su malda ir garsiai drįstantys rėkti, kokie jie geri, paprastai būna sadistai. Kito žodžio čia net neieškosiu.
Ar tai pirma tokio tipo knyga, kurią skaičiau, kur tėvai tiesiog kankina savo vaikus? Ne. Ankstyvoje paauglystėje teko skaityti knygą „Vaikas be vardo“ ir, neslėpsiu, ji mane sutraumavo. Čia buvo vienas tų atvejų, kai vis tik galėjo kažkas kontroliuoti, ką į rankas ima jautri paauglė. Ir vėliau, žinoma, skaičiau „Mergaitę“ ir populiariąją – „Apšviestoji“. Visos jos turi didelį bendrumą – čia yra skriaudžiami vaikai. Vienais atvejais, nes tėvai yra tiesiog blogi žmonės. Kitais – vedini religinių užplaukimų. Juk labai lengva pateisinti vaiko kankinimą pasitelkus biblijos tekstą ir rinktis suvokti jį pažodžiui.
Suprantu, kad daug kam gyvenime religija teikia ramybės jausmą, saugumo jausmą. Tačiau man asmeniškai, kuo daugiau viskuo domiuosi, tuo mažiau norisi turėti kažką bendro su bet kuria iš jų. Nes joks, absoliučiai joks dievas nepritartų tam, ką mums pasakoja Deimantė ir kiti tokius pragarus pergyvenę žmonės.
Vis tik, neslėpsiu, nsu visiškai tikra, ar čia viskas susiję tik su religija, ar motina gyvenime tiesiog yra padla. Šis klausimas man sukosi kone visą laiką skaitant. Pavyzdžiui, supratau, kodėl neleidžia vaiko į lauką žaisti su kitais vaikais. Taip – čia jau religiniai dalykai, izoliacija, nenoras, kad vaikas susipažintų su tikruoju pasauliu. Tačiau likusios bausmės man pasirodė kaip „24 valandų“ scenarijaus ištraukos.
Liūdna buvo skaityti. Liūdna paliko ir užvertus knygą. Kad yra tokių žmonių. Kad taip lengvai ir legaliai veikia šitokios sektos. Kad pažeidžiami žmonės į jas yra taip lengvai įtraukiami ir vėliau dėl to kenčia aplinkiniai. Tačiau džiaugiuosi atomazga ir tuo, kokia šiandien yra ši stipri moteris, ir neabejoju, pasidalinimas savo patirtimi padės susivokti dar bent vienam, bandančiam ištrūkti. O tai jau būtų daug.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
