MĖNULIO MEDŽIOTOJAI – Juozas Gaižauskas

Kadaise kažkur jau esu pasakojusi šią istoriją, bet aprašysiu ją dar kartą. Nes būtent šioji knyga man ją priminė. Ir dėl to supratau, kad nemaža dalis romanų, filmų, scenarijų ir siužetų neatsiranda tiesiog „iš oro“. Kai prieš 6 metus ėjau šv. Jokūbo keliu, susipažinau su vienu australu. Vis susitikdavome ir išsiskirdavome. Ir vieną gražią dieną, kai mes ėjome keliu, o kelias vedė vis aukštyn, žemyn, buvo vėjuota, saulė plieskė, tada Kelly man papasakojo istoriją: kažkurį kartą, seniau, jis prižiūrėjo sunkiai sergančią moterį. Moteris, kas be ko, sirgo taip sunkiai, kad į jokius kelius eiti negalėjo, tad Kelly, kai jau buvo pasiryžęs nueiti dar kartą, pasiėmė prieš tai Finesterre pakrantėje rastą kriauklę, davė ją moteriai. Ji kriauklę pabučiavo, o Kelly su ja kelią nuėjo dar kartą. Už draugę. Dėl jos. Su ja.

Ta šis romanas man priminė draugą, palydovą, kelio žmogų. Ir aš negaliu nesidžiaugti, kai tokie romanai man vis patenka į rankas. Šįkart, be abejonės, turiu dėkoti savo nuojautai.

Romano centre – vyras ir moteris. Vyras – pasiutęs keliautojas, žinantis, kad vos po kelių dienų keisis į kelią, o moteris – neįgalioji, kuri nemato ir nevaikšto. Lemtingas atsitiktinumas juos suveda ir abu svajotojai leidžiasi į kelią kartu.

„Klajūnai juk eina be tikslo, jie drožia, kur akys veda, keliautojai tikslą turi, tuo jie skiriasi nuo klajūnų, turistai turi ir tikslą, ir pasirinktą keliavimo būdą, o piligrimai, jie nešasi priežastį, toks ir yra jų tikslas.“

Šitas romanas yra apie keliones. Vidines, fizines, visokias. Ir būtent tokie romanai man ir patinka – kur skaitytojui neperšama jokia nuomone apie vsieną ar kitą kryptį, kur viskas tiesiog teka sava vaga ir skaitytojas tarsi tampa to maža dalimi. Susipažįsti su veikėjais, ir tampi jų pakeleiviu. Bent jau aš taip jaučiausi, skaitydama šią istoriją.

„- Nežinojau, kad šokti galima skrendant, - sušnabždėjo Akvilė.
- Kaip gaila, kad anksčiau negalėjau būti tavo sparnais.“

Norėjau gražiai parašyti apie knygą, o ir vėl parašiau apie save, apie draugus. Bet turbūt tai gyvenime ir yra svarbiausia. O ir ši knyga tai tik dar kartą įrodo. Labai patiko. Jautru, tikra ir palieka tokį gerumo, šilumos šleifą perskaičius.