Šis romanas, tai seniai autorės parašytos ir išleistos knygos „Septintas susitikimas“ tęsinys. Čia ir toliau skaitome apie Rutą ir Gormą. Ji – menininkė, tapanti, kurianti, ieškanti atsakymų meno apsuptyje. Jis – verslininkas ne visai savo noru, galiausiai nusprendęs pasukti visus nustebinančiu keliu ir imantis rašymo. Jie jau brandaus amžiaus, tačiau vėl susitinka po nelaimingų santuokų. Vaikai beveik suaugę, kuria savo istorijas patys. Tad kodėl neleisti sukirbėti kibikštims, kurios liepsnojo praeityje?
Kažkada, jau gana seniai gavau klausimą socialiniuose tinkluose. Kas būtų, jei knygos – tavo aistra, trukdytų antrai pusei? Ir kažkaip ėjo metai, o man šis klausimas vis neišnykdavo iš galvos. Nes aš suprantu, kad knygos, kaip ir bet kuris kitas pomėgis neturi užgožti tavo gyvenimo, neturi atimti galimybės vystyti normalius santykius ir ryšius. Tačiau, o bet tačiau, turėjau malonumo tokį žmogų sutikti. Kuriam trukdė, nepatiko ir netiko. Aišku, bet viso to, ten buvo ir kita puokštė dalykų, ir viskas susiklostė taip, kaip turėjo. Bet. Būtent šitas įsmeigimas ir peilio suktelėjimas buvo paskutinis lašas. Kodėl tai sakau taip drąsiai? Todėl kad nuoširdžiai manau, kad jei tavo aistra nėra lošimas, gėrimas ar kiti sveikatai ir aplinkai pavojingi veiksmai, tave turi palaikyti tavo mylimas žmogus. Nes labai dažnai, itin dažnai, tai yra didelė žmogaus tapatybės ir esybės dalis. Ir apie tai, mano nuomone, yra ir šios knygos esmė ir prasmė. Apie palaikymą, supratimą ir pasirinkimą eiti kartu, būti, palaikyti ir suprasti šalia esantį.
Šis romanas yra vienas tų, kuriuos į rankas paėmę greito veiksmo mėgėjai pasakys, kad gi niekas čia nevyksta, nesuprantu nei esmės, nei prasmės. Tačiau man ši istorija iš dalies priemena Linklaterio trilogiją, kurią labai dažnai paminiu man itin patikusiose meilės istorijose. Ši knyga kažkuo panaši. Tas gebėjimas iš atsitiktinumų išspausti viską, kas tik įmanoma, negali nežavėti. Tas noras kurti ryšį, stiprų ryšį tiesiog pakeri.
Ir įdomiausia, kad veikėjai nei paprasti, nei kuklūs, nei čia viską lengvai sudėliosi. Juos skiria ir gyvenimiškos patirys, ir atstumas. Tačiau skaitant romaną su laiku supranti, kad tų skirtumų gerokai mažiau, nei pradžioje rodėsi, nes pagal kitų nustatytas taisykles gyvenęs Gormas vis tik nori radikaliai kitokio gyvenimo.
„Kitą kartą, kai įsivaizduosi matanti mane varvinantį seilę dėl kitos, prisimink, kad esu savimi nepasitikintis žmogus, kuris bijo būti paliktas.“
Šioji citata turbūt itin gerai iliustruoja tai, kaip Wassmo drastiškai plėšo pleistrus nuo odos. Tiesiog atviri, nuogi jausmai yra šio romano ašis. Čia veikėjai sako taip, kaip yra. Tiesiai šviesiai. Ir tai, kas mane nustebino, dažniausiai duoda teigiamą efektą, o ne nugramzdina giliau ar padaro papildomą įtrūkį santykiuose.
Romane tiek daug visko. Tiek daug! Aš net ir norėdama neapibėgčiau visų čia paminėtų temų. Menas ir santykiai romane užima didžiausią dalį, tačiau autorė daug kalba apie šeimą, atsidavimą, vertybes: Gormo sprendimas palikti šeimos kompaniją; meną – visas Rutos gyvenimas sukasi būtent šiame burbule. Bet suvis labiausiai tai paskaojimas apie palaikymą. Apie norą, kad kitas galėtų gyventi savo aistros vedinas, kad galėtų kurti, kad jaustųsi palaikomas ir tuo džiaugsmu vėliau dalintųsi. Be smerkimo, be didesnės kritikos, tiesiog priimant savo žmogų tokį, koks jis yra.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame: