Aš tikrai mėgstu visokias knygas. Pradedant lėkštokomis meilėmis seilėmis, lengvais trileriais, baigiant visai rimtais romanais, kurie reikalauja itin didelio susikaupimo. Tačiau būtent tarp tų vertingų, stiprių, sodrių romanų kartais man reikia šiokio tokio „filtro“, kažko, kas leistų smegenims pailsėti. Tai Freida rašo būtent tokius trilerius – kur ir intrigos pakanka, ir stilius nenusakomai lengvas (o vaikyti, čia kai kurie snobai pasakytų, kad išvis paauglio lygio rašliava), ir pabaiga daniausiai nustebina. Dažniausiai. Dvi autorės knygos, ir abu kartus pabaigoje likau su kiek plačiau pravertu žandikauliu.
Pasakojimas sukasi dviejose plotmėse – dabartyje, kur Brukė sugrįžta į gimtąjį miestelį ir įsidarbina kalėjime, kuriame kali jos jaunystės laikų meilė, jos vaiko tėvas Šeinas. Ir taip pat keliaujame į praeitį – į naktį, kuomet apsivertė visas Brukės gyvenimas, nes Šeinas bandė ją nužudyti. O tada Brukė pati pasistengė, kad jis iš kalėjimo neišeitų. Buvo ir dar keli niuansai, kuriuos atskleisdama išduosiu daug svarbių ir įdomių detalių. Dabartyje, jau pradėjus dirbti, Brukė ima abejoti viskuo – ar nebus taip, kad už grotų iki gyvenimo galo įkišo visiškai nekaltą žmogų?
Intriga. Tai yra šios rašytojos pagrindinis arkliukas. Ir dar abejonės, kurių pilną galvą ji prikiša pagrindinei veikėjai, o ne ką mažiau ir skaitytojui. Skaitai ir tikrai suabejoji – o gal yra vienaip, o gal kitaip… tačiau, neslėpsiu – šį kartą klausiau savo nuojautos. Greitai verčiasi puslapiai, Freida tiek veikėjus, tiek skaitytoją tiesiog vyte veja, labai įdomu, norisi sužinoti kuo greičiau, kaip čia viskas bus. Bet aš vis tik laikau save pastabia skaitytoja ir smulkmenos, ir tai, kad aš jas pastebiu greičiau nei veikėjai, man kartais truputį pagadina malonumą. Įtarimai, kurie kilo, pasitvirtino, mintys, kurios persekiojo skaitant, pabaigoje susidėliojo tvarkingai tarsi dėlionė. Neapgavo. Tikrai ne šį kartą, nes visą esmę ir prasmę aš atspėjau. Jau viduryje knygos buvau tikra, kas čia kaltas. Nežinojau, vis tik, priežasčių, o jos buvo gana įdomios.
O, bet, tačiau. Tada įvyko epilogas. Jis nesumaišė jokių kortų, nesujaukė viso pagrindo, kurį jau buvau galvoje pasiklojus, tačiau autorė knygą užbaigė taip, kad likau lyg šlapiu maišu gavus per galvą. Labai stipriai. Labai. Ir pakėlė visą knygos vertinimą, nes netikėtumo elementas paskutinėse pastraipose kitokio rezultato duoti ir negali. ⠀
Skaitysiu ir kitas šios autorės knygas, nes gavau tai, ko ir norėjau – pabėgimą, poilsį, atotrūkį. Ir paspėlioti buvo ką. Vis tik Brukės kai kurie veiksmai mane, kaip moterį, glumino. Bet ką aš jau čia, turbūt nežinau kaip iš tiesų pati elgčiausi tokiose situacijose. Be to, ši knyga truputį priminė ir Rachel Caine seriją, tad jei patiko anos, galima ir šią tuomet drąsiai į rankas imti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
