Atradau naują mėgstamą autorę. Pasakotoją, kuri ir stiprų siužetą supina, ir sukuria veikėjus, kuriuos tiesiog įsimyli. Ir kas be ko, viską pateikia labai gražiai – tekstas nėriniais išdabintas, karoliukais persiuvinėtas ir kiekvieną vėjo gūsį skaitydamas gali jausti. Tik šiuo atveju, čia labiau dėmesys skiriamas gamtai, meilei jai, kalnams ir tiesiog… gimtinei ir jos šauksmui. O kur dar tai, kad romanas vyksta tose vietose, kurias esu pamilusi.
Romanas pavadintas „Batsiuvio žmona“, tačiau apie žmoną čia skaitysime mažiausiai. Romano centre – du jos sūnūs, ir viskas sukasi apie vieną jų – Čirą. Ir kas be ko, apie Encą – merginą, gyvenančią gretimame kaimelyje. Motinai, batsiuvio žmonai, po vyro mirties sūnus palikus vienuolyne, jie auga, gyvena, dirba ir svajoja. O štai Enca rūpinasi visais ir viskuo. Gyvenimas sudėlioja kortas taip, kad skirtingomis ir aplinkybėmis ir skirtingu metu tiek Čiras, tiek Enca atsiduria Niujorke. Ir turi kurti savo gyvenimus iš naujo.
Tik dabar rašydama apžvalgą perskaičiau anotaciją knygos nugarėlėje. Neskaitykite jos, nuoširdžiai rekomenduoju to nedaryti. Išduota per daug. Atims dalį nenuspėjamumo ir galimybę piktintis. Nereikia tiek detalių nugarėlėje, tikrai nereikia.
Paburbėjau, o dabar pagyros. Ir jų bus daug. Nuostabi šeimos istorija. Puikiai sukurta saga. Apie šeimą, meilę, sunkų darbą, likimo pavėtymus ir pamėtymus. Apie karą, draugystę. Galėčiau vardinti ir vardinti dalykus, kuriuos rasite šiame romane, ir prirašyčiau jų begales. Vietomis juokinga (tikrai ne be Encos šarmo), vietomis jautri, skaudi istorija. O kur dar aplinkybės, kuriomis susipažįsta Enca su Čiru. Pamatysit, kai skaitysit, graudulys suims ne kartą.
„Akimirkos ir yra istorija. Jeigu jų daug – tai jau likimas.“
Nors Enca gal ir nebuvo pagrindinė veikėja, tačiau man knygoje ji patiko labiausiai. Meniška siela, kūrėja, ambicinga. Nuoširdžiai norėjau, kad jai sektųsi. Jos gyvenime buvo visko, bet pagrindiniai jos charakterio bruožai ir sprendimai negalėjo nežavėti. Va ką reiškia, kai moteris kuria kitos stiprios moters personažą. Tokiomis veikėjomis tu patiki. Ir jas pamilsti. Neatšaukiamai.
„...geri žmonės nepajėgūs įtvirtinti to, ką blogi pasiryžę sugriauti.“
Kai kada poetiška, kai kada pagreitinto tempo. Ir gražių dalykų čia radau gerokai daugiau, nei skausmo, nevilties, karo ar nepritekliaus. Arba autorė pasistengė, kad pasakojimas paliktų teigiamą ispūdį, kad istorija ištransliuotų daugiau optimizmo. Ir jai tai puikiai pavyko. Liks ir širdyje ilgam, ir namuose.
Leidyklos dovana.
