Ana gauna mamos palikimą – dėžę su dienoraščiais, laiškais, prisiminimais ir nusprendžia viską išsiaiškinti apie jos praeitį. Tad moteris susikrauna daiktus ir išvyksta į Toskaną, kur paupy stūkso apleistas malūnas, ant kalnelio gyvena surūgėlis kaimynas, o Aną priima Teresa su Frančesku ir plačiai atlapoja savo namų duris. Moteriai nelieka nieko kito, kaip tik mėgautis jų svetingumu ir kapstytis po mamos praeitį.
Dar ir dar kartą įsitikinau, kaip stipriai mane traukia Europos pietuose esantys kaimeliai ir kodėl man likimas ir nusiteikimas vienomis ar kitomis aplinkybėmis vis suteikia progą tokiuose apsilankyti. O Toskana mane traukia jau labai ilgai – ne turistinis Riminis, bet būtent tie maži kaimukai, vynuogynai, kiparisais apaugę slėniai ir maistas, maistas, maistas… aš žinau save, skaitau tokias knygas, vieną, antrą, trečią, ir tik žiūrėk – jau keliauju autorės sukurtais maršrutaus ir veikėjų pramintais taškais.
O šiaip, stebiuosi, nepaprastai stebiuosi tuo, kiek daug knygų yra prirašyta karo tema, kiek daug veikėjų yra suguldoma į tranšėjas, kiek jų išsiunčiama į koncentracijos stovyklas, o mes ir toliau apie tai skaitome su didžiuliu susidomėjimu. Vis tik kyla klausimas: kodėl? Kodėl mus taip traukia šitos klaikios temos? Nes, pripažinkime, vieni šių romanų yra puikūs, nors ir lengvi, bet sužinai kažką įdomaus, naujo, negirdėto, o kiti, deja… rašomi ir leidžiami, nes dabar tai tiesiog madinga. O jei mus domintų pati istorija, juk skaitytume Petrauską, o ne dukrų, žmonų, toskanų ir italijų paslaptis.
Vis tik tai gana paprastas ir jaukus romanas, vietomis nuspėjamas, vietomis skaudus. Bet nepaisant tam tikrų pasikartojančių motyvų šių dienų kūriniuose, knyga man tikrai patiko. Be to, didesnę dalį laiko neblogai buvo išlaikyta intriga ir esmė… bet jau kai dalis tiesos paaiškėjo, viskas man pasirodė suskubėta.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
