PORTUGALIJOS KARALIUS - Selma Lagerlöf

Kai pamačiau kelis atsiliepimus apie šį romaną, supratau, kad tikrai skaitysiu. Ir nesigailiu ją pasiėmusi į rankas, tik nutiko įdomus dalykas. Man šioji knyga iššsaukė visai kitokias emocijas, nei kad daugeliui. Kiek pastebėjau, dauguma graudinosi, o mane ši istorija tiesiog siutino. Net nežinau, ar rasčiau geresnį apibūdinimą emocijai, kuri mane ištiko, ypač antroje romano pusėje.

Pasakojimas yra apie tėvo meilę dukrai. Neaprėpiamą, nenusakomą, neapibūdinamą jokiais žodžiais. Jano dukra Klara Giula, pasak jo, ypatinga, stebuklinga. Ji – princesė. Ji nuostabių nuostabiausia mergaitė. Tėvas dėl dukters yra pasiryžęs padaryti bet ką. Tačiau įvyksta gyvenimas, dukra užauga ir palieka namus. Tačia tėvo meilė niekur nedingsta, o laukimas ir ilgesys siurbia iš tėvo paskutinius sveiko proto likučius.

Visų pirma, tai džiaugiuosi, kad pagaliau į rankas pasiėmiau šios Nobelio laureatės knygą. Seniai norėjau, seniai planavau, ir tikrai mažų mažiausiai tikėjausi, kad tai bus būtent šis romanas. O ir tema iš tokių, kuri man nėra labai artima. Galiu į viską žvelgti tik kaip vaikas, ne kaip vienas iš tėvų. Ir net ir iš šios perspektyvos suprantu, kad tai, kokiu keliu nusprendė eiti Klara Giula – neteisinga, savanaudiška ir nebrandu. Pykau. Tiesiog siutau dėl jos pasirinkimų. Protu nesuvokiu, kaip taip įmanoma. Gėda? Baimė? O kur sąžinė? O kur supratimas, kad galbūt tu kitiems rūpi? Nenoriu atskleisti nieko, kas romane vyksta, bet man viduje viskas tiesiog virė.

Nepaisant tų nelemtų dukros poelgių, aš negalėjau atsistebėti tėvo meile. Jo atsidavimu ir užsispyrimu. Kartais – tokiose beviltiškose situacijose, kad kone fiziškai skaudėjo skaitant. Žinote, kai taip gaila žmogaus, taip gaila, kad, rodos, jei galėtum, padėtum net ir knygos veikėjui.

Labai gili, graži, emocijų prisodrinta knyga. Apie meilę vaikui. Apie neaprėpiamo dydžio meilę vaikui. Ir apie liūdesį, kurio šiame romane bus daugiau, nei paprastas žmogus kartais gali atlaikyti.