O vaikyti, jei tokių knygų eteryje būtų daugiau, aš jas visas skaityčiau! Dievinu muziejus, meną, kultūrą, o šita knyga būtent apie tai. Ir apie daugiau – apie situacijas, kai menas tampa manija, tampa „per daug“, sakykime, tam tikro lygio priklausomybe, peržengia sveiko proto ribas ir atima džiaugsma iš kitų žmonių.
Neslėpsiu – apie šias vagystes nebuvau girdėjusi nieko, nieko ir apie Stéphaną Breitwieserį. Tačiau ši knyga itin stipriai praplėtė mano žinias, nes sužinojau ne tik apie šį nusikaltėlį, bet ir apie daugelį kitų atvejų, kai buvo pavogti meno kūriniai. Ir neslėpsiu, skaitant šią knygą negalėjau atsistebėti būdais, kuriais veikė Stéphanas. Be planavimo. Be pasirengimo. Dažniausiai vidury dienos, net ir lankytojams esant salėje. Ir tai yra liūdniausia, kai pagalvoji. Kokia prasta turi būti apsauga, jei tu gali vidury dienos išnešti šimtus tūkstančių kainuojančius kūrinius? Kaip silpnai yra rūpinamasi menu ir kultūra?
Labai įdomi knyga, puikiai sudėliota, sistemingai pateikta informacija, ir nors čia ne grožinė literatūra, perskaičiau kaip kriminalinį romaną. Ir tada apėme klaikus liūdesys, nes meną mėgstu, vertinu, gerbiu ir tiesiog protas neišneša pagalvojus apie šios istorijos atomazgą. Tiesiog nenusakomai gaila dėl padarinių. Čia ne tas variantas, kai kompiutery netyčia ištrynus tekstą paspausi CTRL+Z ir viskas sugrįš. Čia yra tas atvejis, kai iš visų pasaulio žmonių yra atimama šis tas svarbaus ir brangaus.
Nepateisinu, manau, kad tai, ką jis padarė, buvo įžūlu, savanaudiška (vis tik meną jis vogė vien tam, kad juo gerėtųsi), o kur dar visa atomazga. Tačiau negali nežavėti žmogaus atsidavimas, nusiteikimas ir sėkmė, kuri jį lydėjo tikrai ne vienus metus. Įspūdinga, tikrai, net neturiu kito apibūdinimo. Vis tik dėl kai kurių kūrinių lemties norisi verkti ir įspūdis apie nusikaltimų meistriškumą labai lengvai yra nustelbiamas realybės. Perskaičiau, labai patiko, noriu dar kažko panašaus.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
