Gana ilgai užtrukau, kol įsivažiavau į šį romaną. Skaitydama vis turėjau grįžti puslapiu kitu atgal, vardai nesuteikė jokio aiškumo, pasakojama apie vienus žmones, grįžus į praeitį – jau apie visai kitus, o kuo jie susiję? Tada ėmiausia savo seno gero būdo – susirašiau vardus ant lapo, susipiešiau giminės medį ir istorija ėmė tiesiog skleiste skleistis. Ir atsirado begalinis malonumas ir pasigavimas šiuo romanu.
Taigi, apie ką knyga? Apie vienus namus, jų gyventojus, gyventojų patirtis, istorijas ir istoriją. Apie gyvenimą ir išgyvenimą. Uni ir Armūdas pėstute iš Norvegijos ateina į Švediją. Moteris už pakarpos velka ir sūnelį, o kartu ir kelias dideles paslaptis, kurios gali būti ir to bėgimo pretekstu. O štai Armūdas tiesiog eina paskui. Ir pasižada visada eiti kartu. Kita pasakojimo dalis – jau po septyniasdešimties metų. Tas pats namas, tas pats stalas ir visiškai kitos kartos, sėdinčios prie jo. Kora kalbasi su savo anyta Briken ir klausosi jos istorijų, kuriose randasi vis daugiau nesutapimų ir klausimų.
„- Sakoma, kad reikia eiti toliau, - pasakei priglaudęs prie manęs šiltą plaštaką, - bet, man atrodo, ne visada įmanoma eiti toliau. Kartais privalai pradėti iš naujo.“
Šaltis. Tamsa. Naktis. Miškas. Trumpos, nenuspėjamos vasaros ir ilgos, tamsios bei nuspėjamai negailestingos žiemos. Būtent toks gyvenimas pasitinka Uni ir Armūdą, tačiau jauna pora nepasiduoda. Jie tikisi atradę ramybę ir namus. Ar tikrai? Su dižiuliu, milžinišku pozityvumu sodyba pavadinama Ramybe, tačiau nežinau… nežinau, kiek iš tiesų tos ramybės šeima čia rado. Skaudėjo man širdį, daug sprendimų ir nesupratau, bet vėlgi – ne visada baimės vedini žmonės elgiasi logiškai. Bet man veikėjų buvo gaila. Toks užburtas ratas, nesėkmė po nesėkmės. Nelaimė po nelaimės. Kažkuriuo metu labai vyliausi, kad su šviesa, su pavasariu ir gaiviu oru galės giliau įkvėpti ir veikėjai, tačiau taip buvo tikrai ne visada.
Skaitant šį romaną vyravo du dalykai, kuriuos ne visada gebame lengvai paaiškinti: moteriška nuojauta ir pasikartojimai. Istorijos, situacijų, likimo susidėliojimų pasikartojimai. Ir čia nebuvo tie atvejai, kur gali pasimokyti, nesuklysti. Ne. Čia buvo tarsi koks karmos žaidimas, kai ji pasikūrusi dėlioja tokias pačias kortas ištisoms kartoms. ⠀
„- Ne miško mums, žmonėms, reikia bijoti, - pasakė jis, - Ugnies, alkio ir vienam kito. <…> Vien medžiai dar nėra miškas. Visai kaip žmogus – vien tai, kad gyveni, dar nereiškia, kad turi gyvenimą.“⠀
Sodrus, turtingas, labai daug sluoksnių talpinantis romanas. Rasite jame ir trikdančių, keistų dalykų. Ir skaudulių autorė tikrai savo veikėjams negaili. Tačiau romanas iš tų, kurie ilgai lieka mintyse. Panašiai jaučiausi perskaičius „Seserų varpus“, „Dinos knygą“ ir dar kelis skandinavų kūrinius.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
