Romanas pasakoja kelias istorijas, kurias aiškinasi ar į kurias įvelti yra skirtingi veikėjai. Vieni laksto paskui dingusią knygą, kitus persekioja, treti tiesiog nori atkapstyti praeityje palaidotus atsakymus, o dar kiti veikia priešingose barikadų pusėse.
Neslėpsiu – šis detektyvas man tapo gana nemažu kantrybės išbandymu. Pradžia lyg ir kabino, tačiau netrukus nutiko situacija, kai kiekviename skyriuje autorius ėmė pasakoti apie vis kitus žmones ir vis kitas istorijas. Net sutrikau – kiek daug veikėjų, sluoksnių ir siužeto linijų. Nagi, ar tikrai jos visos reikalingos? Pabaigus knygą galiu drąsiai pasakyti – tikrai ne. Vyko tiek visko, tiek daug, kad garantuoju, jei ir nebūčiau gavusi vieno ar dviejų atsakymų, tikrai nebūčiau jų pasigedusi.
Vis tik romaną perskaičiau ir man nemažai dalykų jame ir patiko – nors prieš tai išpeikiau painumą ir veikėjų skaičių, tai, kaip pavyko išmaizgyti ir išaiskinti visą makalynę, mane sužavėjo. Kone pusę knygos svarsčiau, ar čia pakaks tų puslapių sudėlioti viską tvarkingai į reikiamus stalčiukus – pavyko. Kita vertus – gal ne viską ir išaiskino, o aš pasiklydau. Bet norėčiau tikėti, kad vis tik autoriui pavyko mane įtikinti.
Tradiciškai – kadangi čia trileris, plėstis negaliu ir nenoriu, kad negadinčiau malonumo. Bet pasikartoju – mėgstantiems panarplioti siužetą, paklaidžioti labirintais, čia bus gana gardus kąsnelis. Mistikos, kokią radau skaitydama „Šnabždėtoją“ čia pasigedau, bet atmosfera čia irgi buvo sukurta įtikinamai. Vien ko verti kai kurie veikėjai, kurių nenorėčiau sutikti tamsiame skersgatvyje ir su jais turėtų kokių nors reikalų.
Pabaigus vertinu jau nebe taip blogai, kaip kad būčiau kalbėjusi nepabaigusi; dėkoju savo geležinei kantrybei, kurios dėka knygą pabaigiau ir dar netgi galiu drįsti rekomenduoti. Šeimos paslaptys, sektos, kruopa dramos ir labai daug taškų, kuriuos reikia sujungti. Turbūt tai yra pats paprasčiausias šio detektyvo apibūdinimas.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
