DŽOVANIO KAMBARYS - James Baldwin

Ne paslaptis, šį romaną į rankas pasiėmiau vien todėl, jog romane „Plaukti tamsoje“ veikėjai ne kartą minėjo šią knygą. Ir kaip aiškiai mano galvoje viskas susidėliojo perskaičius abi šias knygas. Gavau daugiau atsakymų, nei buvau sau išsikėlusi klausimų.

Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip tradicinis meilės trikampis: amerikietis Davidas gyvena geriausias savo dienas Paryžiuje ir laukia iš Ispanijos grįžtančios merginos Hellos. Tuo pat metu jis susitinka šarmingą italą Giovanni ir tarp jų kažkas įsiplieskia. Jausmai, aistra, viskas kartu, tik sumišę su baime. Nors bijoti ten kaži kažko ar reikėtų – juk bohema, meilė, laisvė – Paryžius yra Paryžius. Gyventum ir mėgautumeis.

„Ir sulig kiekvienu žingsniu liko vis labiau neįmanoma sugrįžti. Mano sąmonė buvo tuščia – ar veikiau mano sąmonė tapo milžiniška, apmarinta žaizda. Aš tik kartojau: Ateis diena, ir aš to pasigailėsiu. Ateis diena, ir dėl to raudosiu.“

Vis tik knygos kitu atveju nė nebūtų buvę, jei ne tas tragizmas, kuris buvo pagrindinis romano variklis, konfliktus įžiebianti kibirkštis. Ši knyga tikrai nepraplaukia paviršiumi. Šioji istorija neria į pačius giliausius tarpeklius ir įdubas, o iš ten su kiekvienu panirimu ištraukia vis kitokius gyvenimo siaubus, prietarus, baimes ir skausmą. Nes pagrindinis veikėjas Davidas bijo. Bijo pripažinti sau savo tapatybę ir atsiskleisti. Nes taip pat stipriai bijo ir to nepadaryti ir likti nelaimingas. Nes ir Giovanni murkdosi savigraužoje ir jį, retsykiais, tarsi apsėdusioje meilėje. Nes istorija galiausiai parklupdo visus veikėjus vienu ar kitu būdu.

Tai dar viena knyga, istorija, kuri tiesiog pasakoja apie žmones ir jų norus. Norą gyventi, norą nusimesti visuomenės normų pakinkytus pančius. Norą būti suprastam ir priimtam. Bet lygiai taip pat šis romanas mums vėl primena apie gyvenimo neteisybes. Apie tai, kaip vieni turi viską, o kiti dėl to „visko“ yra priversti kovoti. Kodėl? Vien dėl to, kad myli kitaip, nei tu ar aš? Eilinį kartą knyga suvirpina visas jautriausias stygas ir minčių nepalieka jau kelias savaites.

„- Ko gero, visa, kas nutinka blogo, tave susilpnina, - tarė tarytum neišgirdęs, ką pasakiau, - ir pajėgi išvterti vis mažiau ir mažiau.”

Nepaprastai džiaugiuosi galėdama dar kartą dalintis šios nuostabios knygos apžvalga. Apie meilę, apie jausmą, apie baimes. Apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galime rasti savyje – laisvę, visomis įmanomomis prasmėmis. Laisvę būti savimi.

Leidyklos dovana.