Itin retomis progomis mane aplanko neįtikėtinas poreikis perskaityti ką nors iš klasikos, ir nebūtinai tai būna kas nors itin pakerinčio. Nes vietoje to, kad paanalizuočiau, paieškočiau, čiumpu knygą intuityviai ir be didesnių apmąstymų. O visai gaila, nes tiesiog… ne mano kūrinys. Absoliučiai ne mano knyga, ir aš sunkiai supratau jos esmę ir prasmę. Vis tik Orwell’o atsidavimas, pasišventimas ir gyvenimas su benamiais prieglaudose šiemet galėtų tapti visai sekamu socialinių tinklų projektu. O štai jis ėmė ir parašė romaną.
Orwell’as yra už žmonių teises, už gerovę, už neteisybės panaikinimą. Ir tai juntama viso romano metu – autorius ne sykį pasisako apie mokesčius, teises, įstatymus, kainas ir kitus dalykus, kurie sudaro bet kurio iš mūsų gyvenimą ir lemia jo kokybę. Ir tai šiek tiek gąsdina, nes Orwell’as juk rašė taip seniai, o viskas tinka ir šiandienai.
Apie ką romanas? Apie vargus vargstančius žmones ir jų bandymą suderinti pramogas su išgyvenimu. O gal viskas atvirkščiai? Gal tos pramogos kartais yra vienintelis dalykas, kuris dar lieka gyvenime, po to kai jis tave užvėto ir užmėto? Pagrindinis veikėjas gyvena Paryžiuje, ieškosi padienių darbelių, o vėliau patikėjęs pažadais apie žalesnę žolę išvyksta į Londoną.
Įdomiausia, kad tie, kurie turi mažiausiai, labiausiai moka dalintis ir tai daro be didesnio kartėlio. Šis romanas tai įrodė ne vieną kartą – gavus maisto ar monetą kitą nesislepi ir nevalgai už kampo – nešiesi turtą pas draugus ir daliniesi. Ir realybėje, kiek yra tekę susidurti, mažiausiai turintys bus patys dosniausi, ir tai man primena apie žmogiškumą ir tai, koks svarbus yra socialinys ryšys ir bendruomenė. Arba kalbant paprasčiau – draugai.
Kitoks Orwell’as, bukovskiškas, tik švelnesnė jo versija, tačiau dalykai, apie kuriuos autorius čia pasakoja – sukrečia. Vis tik knyga ne mano, ne man ir ne apie mane. Iš laimės perskaičiusi nešokinėju, bet numesti irgi kažkaip ranka nekilo.
