Romano centre septynios moterys ir vyro galva, padėta ant biblijų krūvos. Jos visos gali norėti Džeimio Spelmano mirties, o jis tikrai to ir nusipelnė. Tačiau kas ir kodėl jam nulėmė tokią kraupią baigtį? Moterys privalo išsiaiškinti tiesą, nes tik taip galės viena kitą apsaugoti.
„Niekada nejaučiau tokio įtūžio kaip tą akimirką, kai jis bandė mane įtikinti, kas tikra, o kas ne.“
Absoliučiai kraupus romanas. Ir ne nupjauta galva čia blogiausia, o dėl ko tos galvos netekti veikėjas nusipelnė. Jeigu galite įsivaizduoti blogiausias situacijas, kurios gali nutikti bet kuriai moteriai, tai labai stipriai tikėtina, jog jas šiame romane sutiksite. Nugirdyta ir pasinaudota? Prisiimti laurai už svetimą darbą? Šantažas? Priekabiavimas? Prievarta? Viskas yra šiame romane ir dar daugiau. Juk kalba net septynios moteris, o kiekviena iš jų tikrai turi ką pasakyti.
Šiame romane, kas be ko, labai garsiai kalbama ir apie feminizmą, teises, lygybę. Bet man tokiose situacijose labiausiai norisi ne lygybės, o kad tiesiog pačių parazitų būtų kuo mažiau. Tada nebūtų ir ką lyginti. Kraupi, tiesiog gąsdinanti ši knyga. Panašiai jaučiausi pažiūrėjus ir perskaičiusi „13 priežasčių kodėl“, tada nemiegojau visą naktį ir blūdau, sukau galvą, kodėl žmonės, ir ypač vyrai taip elgiasi? Amžių amžiais, niekas nesikeičia. Net ir šiandien moterys pačios prisiprašo, pačios priveda vyrus prie to, kad jie vargšai nebesivaldo.
Paatvirausiu. Turiu pažįstamą, vyresnio amžiaus moterį, ji net ne lietuvė, tai trumpai paminėsiu, nes dalykai, kuriuos suprantu ir regiu, o kartais pati patiriu – kraupina ir atveria akis vienu metu. Taigi, ji pasakojo, kad pabėgo po daug metų santykių su narcizu. Tada klausiausi ir sunkiai galėjau patikėti, nes jos vyrą pažinojau kaip nuostabų, dosnų, šiltą vyrą. O štai moteris pasakojo, kad skyrybų metu jis „nubankrotino“ įmones, paliko ją basą. Kad santuokos metu versdavo santykiauti. Kad menkindavo, žemindavo, kalbėdavo frazėmis „aš to nesakiau“, „ką čia išsigalvoji“. Ir tai truko dešimtmečiais.
Tad dabar, kai pati asmeniškai buvau įlipus į panašią situaciją ir iš jos itin greit išnėriau, dabar aš draugę suprantu ir planuoju jai parašyti ir pasikalbėti. Nes tada, kai jai reikėjo labiausiai, nebuvau gera draugė. Tiesiog žmogiškai nesupratau, nemačiau, nesugebėjau suvokti, kaip tokie dalykai išvis yra įmanomi. Nes tokie santykiai nuneša stogą ne pačia geriausia prasme. Narcizai sužeidžia žmogų. Smukdo. Menkina savivertę. Ir jei draugė pasakoja tokius dalykus, reikėtų atkreipti dėmesį ir išklausyti, nes sveikimas trunka ilgai. Tad negaliu nepasidžiaugti ir pagalbos numeriais, kurie yra išvardinti šio romano pabaigoje. Jei prireiktų.
Kaip nebijoti su tiek kamuoliukų žongliruoti vienu metu? Ši mintis manęs nepaleido didžiąją romano dalį. Kai reikia sugebėti pakenkti, nusmukdyti, sugniuždyti tiek moterų ir toliau vaikščioti lyg niekur nieko? Mestelsiu akmenuką į moterų daržą – per mažai kalbame. Dabar jau daugiau, džiugu, tačiau vis dar per mažai. Norėtųsi, kad nereikėtų bijoti, nereikėtų sutemus eiti su raktais tarp pirštų. Bet labiausiai gąsdina ko gero net ne svetimi, o susvetimėjimas artimesnių rate. Geras romanas, emociškai sunkus. Ir jei esate kažką panašaus patyrusios, pasisverkite, ar galite jį skaityti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
