Dar vienas romanas apie psichopatus narcizus. Uch, kai jau padavė šių, tai maža nepasirodė. Vis tik su šiuo kuriam laikui darysiu pertrauką nuo tokio tipo knygų, nes emociškai jos tikrai nėra pačios lengviausios, kad ir kaip man patiktų tokie trileriai. Vis tik nežinau, ar šį buitinį romaną, trilerį, galima įdėti tik į vieną stalčiuką ir lengva ranka pavadinti trileriu. Čia netrūko veiksmo, tačiau ne ką mažiau ir psichologijos – įvairius sutrikimus galima vos ne pagal abėcėlę rankioti. O baisiausia – tokie žmonės iš tiesų egzistuoja. Pasaulyje. Vaikšto ta pačia žeme, kuria ir mes.
Šią istoriją girdime iš trijų perspektyvų – nežinomos moters, kurią Eidenas laiko užrakinęs jau penkis metus ir prievartauja. Iš jo paauglės dukters ir iš naujausios Eideno simpatijos – Emilės. Be to, skaitydami romaną žinome ir tai, kad Eidenas žudo moteris, nugalabijo jau visas aštuonias, o devintoji – tapusi jo įkaite. Autorė žaidžia atviromis kortomis, paslapčių čia itin mažai, nes esmė ne jose, o tame, kaip ir kur pasisuks istorija.
Ir štai šitai man ir pasirodė kaip gana stiprus kirtis romano kokybei. Paslapties nėra – nėra intrigos, visos paslaptys atskleistos, viskas aišku. Autorė dar bando gelbėtis neįvardindama įkaitės tapatybės, tačiau tai nieko nekeičia. Mes žinome, kas žudo, kas kalina, kas slepiasi ir kodėl. Ir tada kyla klausimas – kokia viso to esmė? Parodyti, kaip veikia aukos smegenys tokioje situacijoje? Pademonstruoti, kaip galima daryti įtaką kitam žmogui jį sumenkinus? Parodyti, koks stiprus įrankis yra baimė? Spėčiau, kad viskas kartu, visi šie dalykai ir sudarė romano esmę.
„Istorijose niekada nepasakoma: galiausiai, jeigu vyras nori nužudyti tave, jis tave nužudys. Ir ne tu jį įtikinsi nežudyti.“
Nepaisant tų smulkmenų, kurias įvardinau, man knyga patiko. Patiko taip, kaip dažniausiai mėgaujuosi greitais, netikėtais siužeto vingiais pripildytais trileriais. Tekstu čia tiesiog plaukiau, patiko skirtingos perspektyvos, psichologiniai niuansai, nors romanas didelių staigmenų ir nepateikė.
