Kai pabaigiau skaityti šį romaną ilgai mąsčiau: kokias dar panašias knygas aš esu skaičiusi gyvenime? Niekas jau kelias savaites taip ir neateina į galvą. Gal dėl to, kad Trinidadas toks tolimas ir svetimas, gal ir todėl kad su mirusiųjų pasauliu gyvenime niekada neturėjau glaudžių ryšių.
Pasakojimo keliukais mus vedžioja Jedžidė – jauna moteris, kurios motina guli mirties patale ir netrukus iškeliaus. Tačiau išeidama paliks dukteriai gebėjimą regėti mirusius, matyti žmonių mirties laiką ir komunikuoti su išėjusiais anapus. Kitas veikėjas, darbą kapinėse susiradęs Darvinas. Aukštos moralės vyras nebijo imtis jokių darbų, tačiau įsidarbinus kapinėse paaiškėja kelios tamsios tiesos ir jaunuolis sunkiai gali su tuo susitaikyti. O galiausiai Jedžidę ir Darviną suveda likimas arba nepaaiškinamos jėgos ir jie susitinka tarp skirtingų savo pasaulių.
Noriu iš karto nuraminti visus, kurie mano, kad ši knyga bus iš fantastikos lentynos. Sakyčiau, kad ne. Mistikos čia apsčiai, vaiduoklių, kapinių auros – kas be ko. Bet niekas nešokinėja iš duobių ir negąsdina nei vėikėjų, nei skaitytojo. Vis tik kelis kartus tikrai buvo apėmęs nejaukus jausmas.
Jei galėtumėte išgirsti detales apie tai, kada mirsite, ar rinktumėtės tai sužinoti? Aplinkybes, laiką? Tikrai esu ne kartą apie tai susimąsčiusi. Ir šiame romane apie tai kalbama daug ir dažnai. Bet ne ką rečiau romanas paklibina pagarbos mirusiems temas. Taip pat, čia daug kalbama ir apie tuos, ne kurie išeina, o tuos, kurie lieka. Kaip žmonės taikosi su gedulu, kaip mokosi po to gyventi toliau. Gražiai šiame romane papasakotos kai kurių veikėjų patirtys, jautriai, realistiškai. Tokios persunktos žmogiškumo.
Ir negaliu nepaliesti tos „vaiduoklių“, antgamtinių klausimų pusės. Ar yra kažkas daugiau, nei mes matome ir apčiuopiame? Ar iš tiesų mirusieji turi galimybę likti ant žemės ir, sakykime, globoti, stebėti gyvuosius? Ar yra tokių situacijų, kuomet neužbaigti darbai neleidžia jiems iškeliauti į paskutinę kelionę ir atsisveikinti su šiuo pasauliu?
Šie klausimai yra susiję būtent su tuo – tiek laidotuvės, tiek tam tikri ritualai juk skirti ne mirusiems, o gyviesiems. Kad būtų proga palydėti, atsisveikinti, paskutinį kartą pabūti. Būtent dėl to man taip patiko romano atomazga ir visi atsakymai, kuriuos gavome tiek mes, tiek veikėjai. Su kruopele šiurpuliukų, daug mistikos ir labai lėtu tempu. Bridau tekstu nelengvai, bet džiaugiuosi knygą skaičiusi.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
