Kai mėnesio apžvalgoje pasirodžiau, kad tik dabar perskaičiau Uvę, sulaukiau nuostabos komentarų: tik dabar? Taip, knygą perskaičiau tik dabar, ir labai tuo džiaugiuosi. Čia tikrai galioja posakis, kad „geriau vėliau, nei niekada“. Ir ar aš planuoju skaityti absoliučiai visas Backman’o knygas – be abejonės. Po Uvės drąsiai tai sakau.
Romanas pasakoja mums apie Uvę – rajono tvarkdarį, komendantą, kuris gyvena gana ramų ir vienišą gyvenimą. Tačiau viską aukštyn kojomis netrunka apversti į rajoną atsikraustę nauji kaimynai. Parvanė su savo žiopliu vyru ir vaikais įsuka pagyvenusį vyrą į tokius verpetus, kokių jis net nesapnavo. O kur dar namuose apsigyvenęs gauruotas Katinas, kurio Uvė „nieku gyvu nelaikys ir neprižiūrės“. Su visais tais naujais ir nepakenčiamais įsibrovimais ima skleistis Uvės kaukė ir praeitis. Ateina atsakymai, kodėl Uvė yra toks, kol yra.
Uvė nuo šiol bus mano vienas mylimiausių personažų. Įdomu tai, kad vietomis jis man truputį priminė mano pačios tėvą, kuris irgi mėgsta paburbėti dėl smulkmenų. Mes to kartais net nebepastebime, tačiau skaitydama šį romaną tas akimirkas fiksavau ir krizenau. Praddžioje romano atrodė – na ir kas čia ypatingo – gyvena senučiukas… o tada autorius ėmė lyg gražiausią ir ryškiausią gėlę skleisti Uvės praeitį ir nuvedė mus taip keliais ir klysteliais, kuriais klampojo veikėjas. O tada virpino širdį, kartą, du, tris.
„Tačiau sielvartas pernelyg nepatikimas daiktas: jeigu žmonės juo nesidalija, jis padalija žmones.“
Katinas jėga. Katinas buvo tas veikėjas, tas ženklas, kad Uvė pagaliau ima prisileisti kitus arčiau. Į buvo nepaprastai gera tą matyti. Man visada norisi, kad žmonės būtų tiesiog laimingi ir nekankintų savęs. Uvės meilė žmonai įkvepianti, norėčiau tokios meilės, tokio rūpesčio, tokio pasiaukojimo. Jautriai papasakota ši istorijos dalis, gražiai aprašyti jų santykiai, o ypač smagu buvo skaityti apie jų skirtumus ir situacijas, kuomet Sonja jį traukdavo per dantį, o jis suprasdavo, kad moteris teisi.
Nuostabiai, jautriai ir šiltai papasakota istorija. Veikėjai su šarmu, cinkeliu, kiekvieno iš jų kaimynystėje gyventi aš norėčiau.
Net ir Uvės norėčiau kaip kaimyno, nes jis yra gyvas įrodymas, kad labai norint, iš tiesų siekiant žmogiško ryšio, gali atitirpdyti net ir pačias kiečiausias širdis. Ar Backmanas truputį didaktiškas? Taip. Ar idealizuoja pasaulį ir visur mato išeitis? Sakyčiau – taip. Ar šie dalykai mane, kaip skaitytoją erzina? Ne, nes to iš šito autoriaus to ir tikiuosi. Jaukumo, jautrumo ir žmogiškumo kokteilio. Tokį perskaičiusi šį romaną ir gavau.
Susitikime instagrame: