Dar viena dalis apie Emą Šiold, jos gyvenimą, tyrimus, reikalus, darbus, meiles ir ją įsukančius nusikaltimus. Čia, sakyčiau, švelnesnė Gvenos Proktor versija, kur irgi visur įveliami šeimos nariai, nori jie to ar ne.
Ema Šiold grįžta po motinystės atostogų į darbus, o ten ją įtraukia verpetas – rastas negyvas garsus televizijos laidų vedėjas. Vėliau nutinka dar keli kraupūs įvykiai, kurie įvyksta nepaaiškinamomis aplinkybėmis, o policija nesupranta, kad visi šie atvejai turi kai ką bendro.
Kaip visada apie trilerius nesinori kalbėti itin daug, plėstis, leistis į detales ar analizuoti veikėjų veiksmus ir siužeto posūkius. Man, kaip skaitytojai, kartais romane paminėtas plaukas išduoda visą esmę, tai kas būtų, jei apžvalgose pradėtume knibinėti trilerių ar detektyvų atomazgas? Šis trileris greitas. Greitas tempas, nuolatinis lėkimas, skubėjimas, nardymas, ir tai skaitant veža. Man patinka, kai tyrėjai ne šiaip sėdi kabinete ir burba, o vyksta, skuba, lekia. Vis tik nesu tikra, ar čia reikėjo visų veikėjų, ar tikrai kiekvienas iš jų davė ką nors teigiamo šiam romanui? Net ir ne visos mirtys ar nusikaltimai man čia pasirodė reikalingi.
Ir nekapstant vis tik noriu paminėti pagrindinius akcentus, svarbiausius šio romano niuansus ir kiek suabejoti, ar iš tiesų man čia pakako preteksto ir motyvo. Aš suprantu, kad visokių psichinių padarų šia žeme vaikšto ne vienas ir ne du, bet vis tiek, liko klausimas – kodėl? Tema – svarbi, aktuali, skaudi. Bet man pasirodė ne iki galo išvystyta.
Trileris vidutinis, lengvas, greitas. Ema Šiold fantastiška, kuo toliau, tuo labiau ji man ima patikti. O ir pabaiga… šios dalies pabaiga liko su cliffhanger’iu, kabliuku, ir tiesiog nekantrauju, kada į rankas pateks kita dalis. Nes ojojoj, net labai neaišku kaip čia baigsis, nors linkiu Emai tik geriausio.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
