Taigi, kas toji Modė Dikson? Rašytoja, kuri rašo pasislėpusi po šiuo vardu, yra talentinga, kupina paslapčių ir griūk mirk nenori atskleisti savo tapatybės. Jai pakanka to, ką gauna, svarbiausia jai kūryba. Garsus ir ryškiai knygų pasaulį nušvietęs Modės kūrinys – istorija apie dviejų draugių paslaptį, kuris kelia daug klausimų. Frorensė Darou – jauna mergina, kuri bando kažką pasiekti leidybos srityje, tačiau viskas pasisuka įdomiu kampu, kai jauna moteris peržengia trapią ribą darbe ir jo netenka. Tačiau tada gyvenimas apsiverčia – su ja susisiekia pačios Modės Dikson asistentė ir pasiūlo jai darbą. Florensė jo griebiasi tarsi skęstantis šiaudo, o darbas su sensacinga rašytoja vilioja dėl begalės skirtingų priežasčių.
Knygos apie rašytojus, kūrybą, meną visada buvo vienos mano mėgstamiausių. Man smalsu, kaip kūrėjai mąsto, kaip mato pasaulį ir ar iš tiesų jų aprašomas raudonas obuolys ant stalo kažką reiškia, ar dažniausiai jis tėra detalė iš kūrėjo aplinkos, kurią jis panaudoja savo kūrinyje. Ir, na, jau eilinį kartą įsitikinu, kad kartais ieškome kūriniuose to, ko ten joks autorius nė nemąstė patalpinti.
Siužeto posūkiai yra šio romano varomoji jėga. Lėtai, labai lėtai įsisiūbavęs siužetas šioje knygoje vėliau virsta amerikietiškais kalneliais, kai kone tiesiogine to žodžio prasme nežinai ko tikėtis už kito posūkio.
Noras kažką pasiekti – ar galima dėl to lipti per galvas? Ar ambicijos gali būti aukščiau žmogiškumo, moralės ir įstatymo raidės? Šis romanas ko gero labiausiai yra būtent apie tai. Apie galią, apie manipuliacijas, apie norą imti, bet ne duoti. Apie galėjimą naudotis savo pareigomis, vardu, žinomumu. Ir apie gebėjimą tai pasukti tik sau naudinga kryptimi. Ir kas liūdniausia, tokie veikėjai ar žmonės gyvenime dažniausiai ir iš pačios giliausios balos išlipa sausut sausutėliai.
Genealu ar painu? Sakyčiau abu. Viena vertus, labai įdomiai susukta istorija, tik nesu tikra, ar viso to painumo čia iš tiesų reikėjo. Kaip ir atskleidė veikėjų portretus, kaip ir vos prabėgo paviršiumi. Jau lyg skaitai, autorė neria gilyn, tačiau vėl tarsi pritrūkus oro kyla į paviršių.
Nesu tikra, ar mane šis romanas įtikino. Nesu įsitikinusi ir ar labai jis įsimintinas. Vis tik numanau, kad jei būtų pastatytas filmas, būtų gana smagus ir įtraukiantis. Bet kaip romanas man pasirodė blankokas ir jei ne Modės personažas, nežinia, kiek daug būtų galima apie jį pasakyti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
