Frida atsiduria nepavydėtinoje situacijoje: ji viena augina dukrytę, tad kai vieną dieną jai prireikia trumpa nulėkti į darbą, ji palieka dukrelę vaikštynėje ir pasižadėjusi sau užtrukti keliolika minučių, išeina iš namų. Tačiau grįžta po kelių valandų. Vaikų teisės išsyk atima vaiką ir po savaičių savaitėmis trukusios nežinios ją nuteisia ir išsiunčia į motinų perauklėjimo mokyklą. O ten prasideda įdomiausia ir kraupiausia šio istorijos dalis.
Koks stiprus ir keistas kūrinys. Pradžioje tikrai ne itin lengvai įsivažiavau, bet kai jau įsupo, tai įsupo. Istorija, rodos, tikra distopija - viskas taip, kaip nei viena šeima net nesapnuotų baisiausiame košmare. Vis tik susimąsčius, nors viskas ir gana stipriai hiperbolizuota, bet itin tiktų ir tam tikroms šių laikų situacijoms apibūdinti. Gal jei kontrolė ir priežiūra vyktų panašiu modeliu, išvengtume matukų ir jonaitienių situacijų. Gal suaugę rečiau eitų į terapiją, nes vaikystėje būtų patirta mažiau traumų. O galų gale, žinodami, kas jų laukia, galbūt žmonės, nenusiteikę visą save atiduoti vaikų auginimui, jų tiesiog nesusilauktų?⠀
⠀
Vaiko auginimas yra didžiulė atsakomybė. Juo rūpintis, stebėti, būti amžiname budėjimo režime. O kur dar emocinis ryšys, kurį sukuria tikrai ne kiekvienas. Ir dar ta smagioji dalis - skirtumai tarp vyrų ir moterų. O šiame romane jie gana ryškūs. Išskirti, vėlgi hiperbolizuoti, tačiau ne itin stipriai nutolę nuo skaudžios realybės. Moterims ir vyrams vaikų auginime juk dar ir šiandien yra keliama visiškai kitokia kartelė. Moterys turi daryti viską, ir tai yra norma. Vyrai buityje tik padeda. Ir tik mažuma įžvelgia tame problemą. Vyrai, prisidedantys prie vaiko ugdymo, laikomi kone herojais. Neva atlieka įspūdingą darbą. Dvigubi stantartai kvadratu. Ir deja, šioje situacijoje ne tik knygoje, ne tik fikcijoje.
Vis tik skaitant šį romaną man kilo ir klausimai: kaip išmatuoti, už kiek bausti ir kaip? Kaip vertinti mamą, kuri palieka vaiką dėl pervargimo, ir tėvą, kuris užgėręs sumuša tą vaiką? Tarsi, kaip gali jiems taikyti tuos pačius kriterijus ir bausmę? Visa tai, ta tikra „sistema“ ir jos veikimas mane glumino. O kur dar tai, kokie buvo skirtumai perauklėjant motinas ir tėvus. Tada imi svarstyti, nori to ar ne, apie institucijų galią. Kiek iš tiesų yra normalu kištis į šeimos gyvenimą ir vaikų auklėjimą? Nes juk patys žinome, vienais atvejais tai yra nereikalinga, o kitais – gali būti per Marytės plauką nuo baisios tragedijos. Kur yra tas aurea mediocritas, kurio galėtų vadovautis visi auklėjant vaikus? Bandysiu atspėti, kad tokio tikriausia nėra, nes ir visi vaikai yra skirtingi.
Skaudėjo širdį skaitant šią knygą, ir net kelis kartus. Neteisinga mam atrodė tai, kaip su tomis motinomis buvo elgiamasi. Toks „Tarnaitės pasakojimo“ ir „Neleisk man išeiti“ kokteilis. Abi prieš tai skaitytos knygos patiko, dažniausiai neatsisakau tvirtos distopijos, tačiau šioji buvo kažkas kito. Kažkas skaudžiai aktualaus, kažkas, apie ką jau yra nemažai kalbama. Tačiau matome ir kitus pavyzdžius už Atlanto, kai visiškai apribojamos moterų teisės veda prie pragaištingų rezultatų.
Galėčiau parašyti tikriausiai kelis lapus, nes minčių tiek, kad galva sprogsta. Štai tokia yra ši knyga – tiesiog sprogdinanti smegenis. O kur dar pabaiga, kurią su laiku, pagavusi fikcinės sistemos kabliukus jau ėmiau numanyti. Džiaugiuosi, kad perbridau lėtą romano pradžią ir išplaukiau į plačius ir kupinus įdomių srovių vandenis.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
