O, Follett, kaip Tu įtrauki į savo viduramžių pinkles ir maišalynes. Rodosi, kad net ir tas tūkstantis puslapių nebegąsdina, prieš imant romaną į rankas.
Šios dalies centre – Tomas Statytojas su šeima, kurio svajonė – pastatyti įspūdingą, stebuklingą katedrą. Jis atvyksta į Kingsbridžą, kuriame vyksta amžinos batalijos tarp luomų, tarp karaliaus ir religijos, tarp sužeistų ego vyrų ir keršto ištroškusių veikėjų. Viskas tarsi užburta ir nuolat kartojasi – noras turėti didžiausią, geriausią katedrą ir tie, kurie nuolat kaišioja pagalius į ratus. Vėl ir vėl ir vėl. Tad ar pavyks priorui Filipui ir Tomui Statytojui įgyvendinti svajonę?
Priešistorę tiesiog sudorojau per kelias dienas, tad su didele nekantra ir džiaugsmu ėmiausi „Žemės stulpų“. Ir likau kiek nusivylusi. Nors veikėjai tikrai tokie, kuriems labai greitai imi jausti įvairius jausmus, romanas man pasirodė nepaprastai ištęstas. Nežinau, ar tikrai reikėjo tiek pasikartojimų. Viena vertus, aš suprantu, kad viskas būtent šitaip ir vykdavo, tai absoliučiai nestebina. Vis tik nesu tikra, ar tai praturtino romaną, ar atėmė iš skaitytojo galimybę geriau pažinti tris veikėjus geriau, nei keliolika jų tik pačiupinėti apgraibomis.
Skaitydama negalėjau nesistebėti paprastais ir nelogiškais dalykais: kodėl, kad žmonės skursta, neturi pinigų, vyksta absoliuti neteisybė ir nesibaigiantys konfliktai apsunkina paprastą žmonių kasdienybę, vis tiek prioritetas yra bažnyčios statymas? Kodėl, kai gamta nusiaubia laukus ir sunaikina žmonių derlių, žmonės tiesiogine ta žodžio prasme miršta iš bado, vis tik yra statoma bažnyčia ir visi ištėkliai nukeliauja ten? Aš suprantu bažnyčios galią, aš suprantu jos galią sujungti ir suburti žmones, bet juk dievas yra visur, galima melstis bet kur, o ne būtinai apsuptam gotikinių skliautų ir spalvingų vitražų…
O šiaip – „išjungus“ vieną veikėją, pusės šio romano problemų nė nėbūtų buvę. Ir dar – kai kurios scenos romane itin žiaurios. Kai skaičiau „Vakaras ir Rytas“, pačioje pradžioje buvo visokie besitaškantys smegenys ir tai mane trikdė. Vis tik prievartos scenos šioje dalyje mane sukrėtė kur kas labiau. Sadizmas, prievarta, kankinimai ir vieno veikėjo nuolat peržengiamos bet kokio žmogiškumo ribos čia tampė visus mano kantrybės siūlelius.
Gera knyga, įdomi, įsiurbia, nepaleidžia. Pasikartosiu, nesu tikra, ar reikėjo čia tiek puslapių, bet jei leidykla išleis ir kitas dalis lietuviškai, tikrai jas skaitysiu.
Leidyklos dovana.
