TARP VANDENYNŲ - Agnė Amalija Sirgėdaitė

Man patinka tikrai ne visos knygos apie keliones. Jei atvirai, aš apskritai tokių nemėgdavau ir neskaitydavau, nes retokai rasdavau kažką pažįstamo, artimo ir man brangaus. Tačiau šis novelių rinkinys, šios septynios novelės palietė mano širdį. Ir nors jos ir be galo skirtingos, istorijų ašys nori nenori pervėrė ir manp minčių burbulus, priminė sutikrus žmones, naktinius pokalbius ir ypatingus pasimatymus įvairiuose pasaulio kampeliuose. Galiu tik džiaugtis ir dėkoti autorei už tokius tekstus nostalgiją ir geras emocijas prikeliančius tekstus.

Per gerai – per gerai, kad būtų tiesa. Per daug neįtikėtina, kad kartais sutiktas žmogus, dėl kurio skrendi per pusę žemyno, ar net per jį visą, liks tavo gyvenime. Neįtikėtinos ir tos situacijos, kai tylos stovykla galvoje iššaukia pačias garsiausias, pačias ryškiausias mintis. Šidį daužo ir istorijos, kai laidoji savo gyvenimo meilę, kai žinai, kad paskutinis kartas tapo paskutiniu ne dėl tavo pasirinkimo, o lemtis taip nulėmusi buvo jau senų seniausiai. Kelionės, ypač solo kelionės tuo ir žavios, jog niekada nežinai ką sutiksi. Juk net negali numanyti, kad iškėlus koją iš lifto būsi pakirsta rudų akių žvilgsnio, kuris persekios ilgą laiką. Negali žinoti ir to, kad einant Camino sutiksi tau į tėvus tinkantį vyrą ir stebėsi jo ašaras prie Cruz de Ferro, kai emocijos liesis aukščiausiame kelio taške. Niekada negali numanyti, kurie žmonės pakeis tavo gyvenimą amžiams. Kad vienas kavos puodelis, viena sulčių stiklinė ir trumpas pakalbinimas užsibaigs kažkuo gerokai daugiau.

„Skirtingiems žmonėms Dievas apsireiškia skirtingais pavidalais.“

Agnė Amalija savo tekstais mums primena – gyvenki. Būki. Džiaukis. Semki viską pilnomis rieškutėmis, nes viskas yra laikina. Ir tai tikrai nėra viena iš tų „saviugdos“ knygų, ne ne ne, tai žmogiškos, aiškios, paprastos istorijos apie mus visus ir mūsų pasirinkimus. Būti, eiti, keliauti ir svarbiausia – rinktis save ir tik save. Kartu kartais į parankę įsikimbant kokį pakeleivį, kad būtų lengviau ir smagiau į visus gyvenimo kalnelius ir kalvas kopti. 

Parašiau taip abstrakčiai, bet suvokiu, kad niekaip nesugebėsiu perteikti to, ką radau šioje knygoje. Radau geras emocijas. Radau širdį draskančias situacijas. Radau vilties spindulėlius ir ramybės klodus. Ir daug priminimų apie tai, kad gyvename, deja, tik kartą. Nuostabios istorijos. Net jei ne itin mėgstate noveles, šias drįstu stipriai rekomenduoti, ypač keliaujantiems, ypač nuolat ieškantiems.

Rašytojos dovana.