Pastaruoju metu knygos man vis susiriša, persipina vienos su kita. O gal tai tiesiog šiokio tokio tęstinumo poreikis? Galbūt tiesiog norisi skaityti apie kažką daugiau, dar labiau didinti savo žinių bagažą? Sutinkami istorijos veikėjai mane tiesiog persekioja iš knygos į knygą… Radvila Našlaitėlis, kuris yra Smagurauskaitės romano veikėjas, vėl minimas Adomėno romane. O gal taip nutinka tiesiog tais atvejais, kai istorijose manimos vietos ir laikas sutampa? Nežinau, tačiau man tai patinka. Galima būtų tai laikyti tiesiog sutapimais, bet kita vertus nujaučiu, kad mano pasąmonė man dažnai tiesiog padiktuoja taisykles, kaip tas knygas rinktis.
Septynioliktojo amžiaus pradžia, Juozapas Šemeta po trisdešimties metų sugrįžta į Veneciją, kurioje prieš tai lankėsi su Radvila Našlaitėliu. Venecija tada tebuvo jų tarpinė stotelė vykstant į piligriminę kelionę į Jeruzalę, tačiau Juozapo širdyje ir mintyse įstrigo gerokai daugiau, nei tik miestas ant vandens ir jo kanalai. Dabar Juozapas čia su misija – rasti tai, ką tada čia pametė, tačiau aplinkybės susidėlioja taip, kad bajorui tenka keliauti laiku ir pasakojimais – dalinasi prieš tris dešimtmečius vykusios kelionės įspūdžiais su čia sutiktais kilmingais žmonėmis… O kai nepasakoja, leidžiasi savo širdies misijos nutiestais keliais.
Labai patiko autorės pasakojimai apie Veneciją, nukrypimai, įdomūs faktai ir trumpos, šalutinės istorijos, paaiškinančios miestui svarbias detales, apie kurias mielai būčiau žinojusi dar prieš pačiai aplankant nuostabųjį miestą ant vandens. To šioje knygoje apstu – ir dėl to džiaugiuosi, nes ir vėl knyga suteikė daug žinių, praplėtė akiratį.
Abi romano siužetinės linijos pasirodė kaip labai daug žadančios, įdomu buvo skaityti tiek apie vyrų kelionę, tiek apie Juozapo kelionę po savo vidų ir Veneciją, tačiau pabaigus knygą likau ne iki galo supratusi, kas šiuo romanu norėta pasakyti. Neteigiu, kad kiekviena knyga turi nešti kokią gilią, prasmingą mintį, tačiau pamenu, kaip būdavo mokykloje, kai mokytoja paklausdavo – tai kokia istorijos pagrindinė mintis?
Iki šiandien suku galvą ir niekas joje nesusidėlioja. Istorija plaukė, vingiavo visais jo kanalais, tačiau galutinio tikslo, tiksliau, manęs, kaip skaitytojos, toji koncentruota mintis taip ir nepasiekė.⠀
Vis tik esu dėkinga aplinkybėms, kad į rankas viena po kitos krenta lietuvių autorių knygos. O kai jos dar taip gražiai parašytos, savyje talpina šitokius spalvingus veikėjus, negali nesidžiaugti. Ir galų gale, labai mėgstu skaityti apie man svarbias ir brangias, labai patikusias vietas. Pakeliauti dar kartą, nors kitokiu formatu, visada labai smagu.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
