Puikiai menu prieš tai du skaitytus šio autoriaus trilerius. Ten įtampą buvo galima peiliu pjauti. Tiesiog taip viską sudėliojo, taip sukurpė, kad iki šiol mintyse „Taikiklyje“ ir „Be išeities“ mintyse likę kaip įstabūs įtampos kūrimo pavyzdžiai. O ar ir šis trileris man pasirodė toks?
Lena atvyksta į savo sesers Kembrės mirties vietą tikėdamasi pakalbinti pareigūną Reiseviką, nes būtent jis rado nuo tilto nušokusios sesers kūną. Jauna moteris leidžiasi į akistatą su vyru, kurį ji tiesiog jaučia prisidėjus prie sesers mirties. Ji tiesiog negali susitaikyti, kad jos klajoklė sesuo būtų pasirinkusi mirtį savo noru. Aplinkybės irgi glumina tiek Leną, tiek ir skaitytoją.
Čia yra vienas iš tų trilerių, kurie įsiurbia ir nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Tik šis buvo kitoks. Čia, nors buvo visiškai aišku, kas yra blogietis, gal iki romano vidurio buvo absoliučiai neaiškūs jo motyvai. Matyt, mano moralė tiesiog sunkiai aprėpia, kad gali būti tokių blogų žmonių. Ir norėčiau pasakyti daugiau, bet atskleisiu esminius romano vingius ir posūkius.
Vis tik ir šiame romane įtampos netrūko. Čia jau peiliu jos nepjaustytum, bet vis tiek kelis kartus sustojau, ir pagalvojau - kaip galingai sudėliojo autorius tekstą, kaip įtaigu. Bet vis tik čia netrūko ir loginių nesusipratimų ir nesutapimų. Žinau, kad jei veikėja būtų pasukusi vienu ar kitu keliu, atsitraukusi ar susiradusi pagalbos, sugriūtų visas romano siužetas dar jam net neįsibėgėjus. Bet man sunku patikėti, kad galima taip beatodairiškai elgtis vienai pačiai moteriai, vykti aiškintis dalykų su žmogumi, kuris, įtari, nužudė tau brangų žmogų. Ir nežinau, ar galėčiau tai vadinti drąsa.
Greitas, įtampos kupinas trileris. Penktadienio filmo tipo, kurį sugliaudai pramogai su pasimėgavimu. O jei dar tokius skaitai rečiau, tai ir įspūdį turėtų palikti neblogą.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
