Bela ir Enrikas susipažįsta interneto platybėse. Ir ne įprastai, o forume, kuriame žmonės bendrauja apie jų artimuosius ištikusias negandas ir gedulą. Po kurio laiko tarp šių žmonių užsimezga ryšys ir Enrikas pasiūlo Belai tiesiog atvykti į Italiją. Ir ji sutinka, dar pati gerai nesuvokdama, o kokia šeimynėlę ir jos cirkus pateks.
Iš pažiūros gali rodytis, kad čia juk ir vėl toks lengvas, ramus, vasariškas romanas apie Italiją, bet vis tik nelabai viskas čia tik apie atostogas ir meiles seiles. Šiame romane labai daug skausmo, gedulo, susitaikymo. Ir būtent šie dalykai yra visų besivystančių santykių pagrindas. Ta rasta bendrystė skausme suvienija žmones, kurie ko gero niekada net nebūtų numanę kada nors atsidurti ten, kur atsiduria.
Visa Enriko šeima šiame romane pasirodė tarsi nebloga sekta – pasikinkę savo įsitikinimus jie nenusileidžia niekam, valdo savo verslą, vertina tradicijas ir jų laikosi tarsi įsikibę. Vienok, tai yra žavu – turėti kažką tokio brangaus, kad net nekyla mintis, jog galėtų kažkas pasikeisti. Kita vertus, tai apsunkina santykius, nes tikrai ne visi nori to paties, ko norėjo praeities kartos. O kur dar nuolatinis šeimos nosių kaišiojimas į tikrai ne į savo reikalus.
Be visų šių sudėtingų dalykų romanas tikrai itališkas. Daug maisto, gamtos, miestukų, paveldo ir jaukios atmosferos, nepaisant to, kad šiame gana nedideliame romane įvykių tikrai netrūko ir vandenis sudrumstė ne vienas ir ne du veikėjai.
Graži knyga. Apie baimę paleisti praeitį ir priimti dabartį ar net šiokį tokį ateities pažadą. Apie sveikimą. Ir šeimą bei santykius, kad ir kokie sujaukti ir trapūs jie kartais bebūtų. Man vis tik patiko, ir prisikrizenau, ir pasigraudenau. Žodžiu, siužeto vingių užteko visai emocijų puokštei sukelti. Ir vėl pagalvojau, kaip norėčiau dar kartą grįžti į Italiją.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
