NORĖČIAU, KAD BŪTUM ČIA - Jodi Picoult

Atėjo metas, kai jau skaitome knygas apie pandemiją. O rodos, ji buvo tik vakar. Viskas taip artima, pažįstama, nors neslėpsiu, akimirkomis jautėsi lyg draskytum ką tik užsidėjusį šašą. Baimės, nerimas ir suvokimas, kaip viskas trapu grįžo prisiminimais ir knygos puslapiuose. Tai vienas iš tų retų atvejų, kai veikėjus gali suprasti kaip niekad gerai. Juk daliniesi bendra trauma, kolektyvine patirtimi; juk visi išmokome tas pačias pamokas. 

Diana dirba svajonių darbą meno srityje, jos vaikinas gydytojas Finas – idealus, rūpestingas, mylintis vyras, su kuriuo Diana yra suplanavę atostogas Galapaguose, tačiau virusas pakoreguoja planus. Finas lieka Niujorke, o štai Diana pabėga į kitą pasaulio galą viena – be civilizacijos, be galimybės ištrūkti. Ir netgi su labai nepatikimu ir retai pagaunamu ryšiu su pasauliu. Kiek laiko moteris turės čia būti – klausimas, vertas milijono, nes sala įkalinta karantino ir Dianai tenta suktis su labai mažai. Dienos bėga ir Diana užmezga ryšį su salos gyventojais bei pradeda abejoti savo gyvenimo pasirinkimais bei sprendimais. 

„Į sienas galima žiūrėti dvejopai. Jos gali būti pastatytos, kad sulaikytų tuos, kurių bijai, išorėje, arba tuos, kuriuos myli, viduje. Bet kuriuo atveju, jos kažką skiria.“

Visų pirma noriu nuraminti visus, kurie bijo knygos apie pandemiją. Joje jos daug, tačiau gerokai daugiau šioje istorijoje Galapagų, saulės, atostogų ir tiesiog paprasčiausių abejonių, santykių analizės ir žmogiškų nuklydimų. Nors pandemija yra šios istorijos katalizatorius, nors su ja susijęs ir vienas įspūdingiausių mano kada nors aptiktų siužeto posūkių, vis tik man šioji knyga yra labiau apie santykius. Su savimi, savo svajonėmis, tikslais, su savo antrąja puse. Galiausiai – su tėvais. 

Dianos santykis su motina taip pat grojo labai ryškiai ir prisodrino jau ir taip sudėtingą romaną. Juk didelė dalis mūsų šiandien suvokiamų dalykų ir išreiškiamų reakcijų yra kokios yra būtent dėl mūsų santykio su tėvais vaikystėje. Nenuostabu, kad autorė pasirinko paanalizuoti ir šitai. 

Aš kartais dar vis sunkiai suvokiu, ką mes iš tiesų pergyvenome ir kad tai įeis į istoriją. Kad mūsų vaikai ir anūkai apie tai skaitys istorijos vadovėliuose, kaip kad skaitėme apie marus ir karus. O sudėtingiausia viso to dalis, kad tai atskleidė labai daug tiesos apie žmones (ne tik iš gerosios pusės). Pandemija privertė susimąstyti apie mokslo pažangą (ir tai, kaip viskas keičiasi – juk lobotomija kas antram žmogui rodėsi norma, o gimdas išpjauti galėjo kiekvienai, kamuojamai PMS) ir tai, kaip kartais sudėtinga įvertinti tuos pokyčius. Juk yra nemaža galimybė, kad šiandien paskelbtas mokslinis atradimas bus paneigtas po kelių ar keliolikos metų. 

Puikus romanas. Gulėjau paplūdimyje, kai priėjau TĄ vietą ir kone ėmiau rėkti ant savęs, ant knygos, veikėjų ir situacijos. Įspūdinga. Romanas mums be galo artimas, ir taip skauda kartu su veikėjais. Bet į Galapagus vis tiek labai užsimaniau, nors nesu pliažų, smėliuko ir nardymo žmogus. 

Leidyklos dovana.

Susitikime instagrame: