MEILĖS HIPOTEZĖ - Ali Hazelwood

Aš manau, kad mums visiems reikia išmokti kartais labiau atsipalaiduoti. Nustoti apsimetinėti, kokie mes visi rimti, kaip mes skaitome tik „protingas“ knygas, žiūrime tik „kokybiškus“ filmus. Nes juk po galais, po rimtų, praturtinančių knygų ar filmų juk visiems būna dienų, kai norisi kokio nors lengvo, kartais net ir ne itin intelktualaus turinio smegenims perkrauti. Imdama šį romaną į rankas tik to ir tikėjausi – pramogos, poilsio, pabėgimo nuo gyvenimiškų įtampų. Ir būtent tai ir gavau. Na ir dar kelis dalykus, dėl kurių norisi piktintis.

Olivija ir Adamas sukasi mokslo pasaulyje, tačiau jis jiems abiem labai skirtingas. Adamas sėkmingas, vertinamas, o štai Olivijai ne visada viskas lyg sviestu patepta gana „vyriškoje“ srityje. Vieną dieną, norėdama suvesti du gerus draugus, Olivija tiesiog įsisiurbia universiteto profesoriui Adamaui į lūpas ir tarp jų užsimezga „netikri“ santykiai. Porelė susitaria, kad apsimetinės jog yra kartu tol, kol abiem tai bus naudinga ir paranku. Na o čia jau manau kiekvienas iš mūsų galime numanyti, kaip viskas baigiasi. 

Tokių romanų neskaitau daug, tačiau kartais man tikrai patinka romantinės komedijos, nes jos sušildo širdį, parodo, kad ir beviltiškiausi personažai galiausiai randa savo dar beviltiškesnes antrąsias puses. O ir šiaip, paskaičius apie tokias situacijas supranti, kad tavo santykių peripetijos – tik gėlytės. Ir galiausiai, smagu, kai tekstas plaukia, dialogai juokingi, pesonažai ar artimi ir suprantami. Tik jau sekso scenos, tai o vaikyti. Galėčiau dalintis citatomis, bet pagailėsiu būsimų skaitytojų. Ypač suglumino viena vieta, kai šiaip gana feministiškai nusiteikusi veikėja pasiduoda seksualiniam spaudimui ir tam tikrus veiksmus priima kaip „normą“. Nežinau nežinau. Aistra dažnai išveja sveiką protą, bet…

Daug mizoginijos čia, daug atviru tekstu paskaytų dalykų apie tai, kad ką, tu tik moteris. Kad čia tu viską tik per lovą pasieksi. Ir tai skaudina, ypač kai kalbame apie veikėją, kuri iš tiesų tiki mokslu, jo pažanga ir nori imtis žmonių likimus pakeisiančių tyrimų. Skaudu, kad moterys ir šiais laikais dar vis turi taip stipriai kovoti už save ir savo darbą. 

Man romanas patiko. Atrodo, toks lengvas, neįpareigojantis, tačiau tie sudėtingi klausimai minčių dar vis nepalieka. Ir vis pagalvoju – kada sulauksime dienos, kai viskas pasikeis ir moterys taps lygiavertėmis visuomenės atstovėmis? 

Leidyklos dovana.