Mane dažnai lydi sutapimai. Besikartojančios temos, motyvai, detalės. O gal tiesiog savaime taip sukrinta, kad paėmus į rankas knygą apie mokslą, netrukus mane pasiekia romanas apie religiją? O tada galiausiai likimas dar smagiau papokštauja ir pasiūlo istoriją būtent apie religijos ir mokslo ryšį.
Tad ir šis romanas būtent toks – pagrindinė veikėja Giftė – mokslininkė, kuri aiškinasi kaip veikia žmogaus smegenys. Jis bando atrasti būdą, gydymą ar procedūrą, kuri padėtų kovoti su priklausomybėmis ir depresija – ligomis, kurias šiai dienai gydome daugiausia terapija ir žodžiais, o ne skalpeliu ar piliule (puikiai žinau apie antidepresantus, tačiau veikėja tyrinėja tikrai ne tik depresiją, o ir kitus sutrikimus). Giftė grįžta į praeitį ir „kas būtų, jeigu būtų“ scenarijus moters nepalieka: gal jei būtų būdas, priešnuodis, galimybė ką nors pakeisti, jos brolis nebūtų perdozavęs, o motina mėnesių mėnesiais negulėtų embriono pozoje?
Ši knyga itin aktuali. Nors pasakoja apie žmones iš Ganos, ji paliečia tokius didelius ir svarbius klausimus, kaip multikultūriškumas, tolerancija, depresija, diskriminacija. Ir visų šių dalykų antonimai. Ir sinonimai. Ši knyga – tarsi sociologinis tyrimas, kurio imasi autorė ir bando į mažiau nei tris šimtus puslapių sudėti skaudulius, juos išanalizuoti ir pasiūlyti variantus, kaip tas problemas išspręsti. Tad jau akivaizdu, ką pasakysiu – romano idėja man pasirodė puiki. Tik štai su išpildymu sekėsi ne taip gerai, nes vietomis tarsi praško svarbius niuansus, o kitais kartais leidosi į nereikalingas detales.
Šis romanas man priminė dvi knygas: „Sutrikę“ ir „Gėlės Aldžernonui“. Abu romanai kalbėjo apie ribas, etiką, pokyčius ir medicinos tobulėjimą bei kėlė sudėtingus, dviprasmiškus klausimus. Ši knyga ne išimtis, tačiau ji kitokia. Čia dažnai susidurdavau su diskusija ir pasirinkimu – dievas ar mokslas?
„O kai jau sužinojai, kad tai, ką laikei tiesa, visai nėra tiesa, kiekviena mintis, kuria tvirtai tiki, virsta klausimu. Jei Žemė apvali, tai ar Dievas tikrai yra?“
Šis romanas ir vėl tarsi déjà vu man sukelia abejones viskuo. Medicina, tobulėjimu, evoliucija. Kai vieni dalykai, prieš penkiasdešimt metų rodėsi tiesa, dabar yra vertinami priešingai. Kas garantuoja, kad mokslas po dar pusės šimtmečio metų nepasakys, kad kas nors, kuo dabar tikime be abejonių, yra kenksminga arba mus net lėtai žudo? Pavydžių turime dešimtimis: elektrošokas, lobotomijos, cigaretės, Coca-Cola… tiesiog, pamąstymui…
„Užaugau mokoma, kad Dievas leido mums karaliauti gyvūnams, nors niekas niekada manęs nemokė, kad ir pati esu gyvūnas.“
Įdomus, kitoniškas romanas, kuris be menkiausios abjeonės sukels daug klausimų ir privers permąstyti nemažai aktualių klausimų ar dilemų, kurios bet kuriuo atveju sukirba daugelio iš mūsų galvose. Ir ne, romane man nepasirodė per daug religijos ar mokslo. Buvo įdomu skaityti apie prieštaringus dalykus ir atrasti norą žinoti, suprasti, suvokti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
https://www.baltoslankos.lt/kitas-pasaulis
Tad ir šis romanas būtent toks – pagrindinė veikėja Giftė – mokslininkė, kuri aiškinasi kaip veikia žmogaus smegenys. Jis bando atrasti būdą, gydymą ar procedūrą, kuri padėtų kovoti su priklausomybėmis ir depresija – ligomis, kurias šiai dienai gydome daugiausia terapija ir žodžiais, o ne skalpeliu ar piliule (puikiai žinau apie antidepresantus, tačiau veikėja tyrinėja tikrai ne tik depresiją, o ir kitus sutrikimus). Giftė grįžta į praeitį ir „kas būtų, jeigu būtų“ scenarijus moters nepalieka: gal jei būtų būdas, priešnuodis, galimybė ką nors pakeisti, jos brolis nebūtų perdozavęs, o motina mėnesių mėnesiais negulėtų embriono pozoje?
Ši knyga itin aktuali. Nors pasakoja apie žmones iš Ganos, ji paliečia tokius didelius ir svarbius klausimus, kaip multikultūriškumas, tolerancija, depresija, diskriminacija. Ir visų šių dalykų antonimai. Ir sinonimai. Ši knyga – tarsi sociologinis tyrimas, kurio imasi autorė ir bando į mažiau nei tris šimtus puslapių sudėti skaudulius, juos išanalizuoti ir pasiūlyti variantus, kaip tas problemas išspręsti. Tad jau akivaizdu, ką pasakysiu – romano idėja man pasirodė puiki. Tik štai su išpildymu sekėsi ne taip gerai, nes vietomis tarsi praško svarbius niuansus, o kitais kartais leidosi į nereikalingas detales.
Šis romanas man priminė dvi knygas: „Sutrikę“ ir „Gėlės Aldžernonui“. Abu romanai kalbėjo apie ribas, etiką, pokyčius ir medicinos tobulėjimą bei kėlė sudėtingus, dviprasmiškus klausimus. Ši knyga ne išimtis, tačiau ji kitokia. Čia dažnai susidurdavau su diskusija ir pasirinkimu – dievas ar mokslas?
„O kai jau sužinojai, kad tai, ką laikei tiesa, visai nėra tiesa, kiekviena mintis, kuria tvirtai tiki, virsta klausimu. Jei Žemė apvali, tai ar Dievas tikrai yra?“
Šis romanas ir vėl tarsi déjà vu man sukelia abejones viskuo. Medicina, tobulėjimu, evoliucija. Kai vieni dalykai, prieš penkiasdešimt metų rodėsi tiesa, dabar yra vertinami priešingai. Kas garantuoja, kad mokslas po dar pusės šimtmečio metų nepasakys, kad kas nors, kuo dabar tikime be abejonių, yra kenksminga arba mus net lėtai žudo? Pavydžių turime dešimtimis: elektrošokas, lobotomijos, cigaretės, Coca-Cola… tiesiog, pamąstymui…
„Užaugau mokoma, kad Dievas leido mums karaliauti gyvūnams, nors niekas niekada manęs nemokė, kad ir pati esu gyvūnas.“
Įdomus, kitoniškas romanas, kuris be menkiausios abjeonės sukels daug klausimų ir privers permąstyti nemažai aktualių klausimų ar dilemų, kurios bet kuriuo atveju sukirba daugelio iš mūsų galvose. Ir ne, romane man nepasirodė per daug religijos ar mokslo. Buvo įdomu skaityti apie prieštaringus dalykus ir atrasti norą žinoti, suprasti, suvokti.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
https://www.baltoslankos.lt/kitas-pasaulis
