Tai istorija apie dvi mergaites, drauges ir situacijas, kai taip skauda, kad pamiršti viską: moralę, prisiminimus, pasižadėjimus, kartais net ir ilgai mintyse kurtą ateities paveikslą, o pyktis ir nusivylimas užvaldo mintis ir neleidžia judėti.
Jungsukė ir Midža susipažįsta vaikystėje ir supranta – pats likimas jas suvedė. Mergaitės draugauja, leidžia laiką kartu, kuria prisiminimus, o vėliau ima kartu nardyti. Nardymo meno jas abi moko Jungsukės mama ir merginos netrunka prisijungti prie henjo kolektyvo. Gyvenimas gal ir būtų įprastas, tačiau šioje moterų valdomoje visuomenėje viskas ima kisti kartu su pokyčiais ir karo atpučiamais vėjais. Nepaisant to, kad į Korėjos politiką kišasi Japonija, šalyje ir patys vietiniai ima nesutarti tarpyusavyje, o kai kurie nesutarimai priveda prie tragiškų padarinių.
„Kiekviena moteris, brisdama jūron, ant pečių nešasi karstą. Šiame, povandeniniame, pasaulyje velkame sunkaus gyvenimo naštą. Kasdien kertame ribą tarp gyvenimo ir mirties.”
Tai ne pirma mano skaitoma šios autorės knyga, ir šioji taip pat pasirodė puiki. Ar kiek ištęsta? Be abejonės. Ar galėjo nebūti skyriaus kito, kurių nebūtume pasigedę? Žinoma, kad taip. Tačiau nepaisant šito, man ji buvo sodri, ryški, pilna įdomių moterų, kurios gyveno, kvėpavo, nardė, kovojo ir mokėsi visa gyvenimą. Imdama romaną į rankas nesitikėjau, kad kai kurie vaizdai liks mano galvoje ilgam, nesitikėjau, kad veikėjos taip stipriai man rūpės, kad dėl jų iš tiesų nuoširdžiai imsiu jaudintis, kai jas apimdavo sunkumai, ir lygiai taip pat džiaugsiuosi, kai džiaugsis jos.
Nemažai ką esu skaičiusi apie Korėjos istoriją, daugelį dalykų buvau girdėjusi, tačiau Džedžudo salos genocidas dar nebuvo patekęs man į akiratį. Ir visa tai man pasirodė tragiška. Baisu būna, kai šalį ar teritoriją užpuola svetimas, kažką iš tavęs atima svetimas, kai namus degina ne savas, tačiau čia viskas buvo kiek kitaip. Čia patys korėjiečiai žudė, kankino vieni kitus, o tuo metu ten buvę amerikiečiai prieš viską užsimerkė. Čia – sakyčiau – trumpiausia įmanoma šios salos tragedijos santrauka. Ir skaityti apie tai buvo įdomu, iki tam tikrų akimirkų, kai norėjosi verkti, nes žmonių žiaurumas dažnai neturi ribų. ⠀
⠀
Tai romanas apie draugystę, atleidimą, skaudulių paleidimą ir norą judėti į priekį, o ne buvimą užsirakinus praeityje. Ne visada ir ne visiems tai pavyksta, tačiau galiausiai tam įvykus galima išleisti tą labai ilgai sulaikytą oro gurkšnį ir atsimerkti pakilus iš tamsos.
Leidyklos dovana.
Susitikime instagrame:
https://www.instagram.com/gretosknygos.lt/
