Prisimenu paauglystę, gal jau kai mokiausi gimnazijoje, ant populiarumo bangos šoktelėjo romanas „Da Vinčio kodas“. Jį skaitė visi, o vėliau autorius, pasigavęs sėkmės paukštę, gana intensyviai kepė romanus vieną po kito, o skaitytojai, nusiteikę atrasti kažką naujo ir tikėdamiesi, jog bus pakartota pirmosios knygos sėkmė skaitė ir kitus jo romanus. Ne išimtis buvau ir aš. Knygos apie sąmokslo teorijas, tačiau pačios parašytos būtent kaip viena išsami, įtikinanti sąmokslo teorija. Ir tam reikia talento, neslėpsiu. Adomėnas pakartojo prieš tai minėto autoriaus sėkmę, net neabejoju. Jei knygas kada nors išvers į kitas kalbas, drįsčiau tikėtis, kad jos gero marketingo dėka sulauktų didelės sėkmės ir kitur.
Tomas Narvydas pirmojoje dalyje leidžiasi savo seno gero draugo, mokytojo pėdomis ir lenda ten, kur jam nereikia – bando aiškintis šnipų tinklo OCTAVUS narius, be šito dar medžioja Akademiku pramintą asmenį, kurį sutikome pirmoje dilogijos dalyje. Tomas šįkart dirba be Monikos, tačiau tai netrukdo jam pasiekti to, ko nori. Romano vingiai veda mus rusijos miškais, Italijos bažnyčiomis ir miestais-labirintais, nukelia į Maskvą, Kijivą, Konstantinopolį ir suteikia galimybę pakeliauti laiku, kuomet pastarasis miestas žlugo. Tačiau kaip Tomui susidėlioti visus taškus, kai kiekvienas siužeto posūkis klaidina labiau, nei prieš tai buvęs?
Aprašymai, detalės, informacija – dėl šių dalykų itin verta skaityto Adomėno dilogiją. Knygoje gausu literatūrinių, istorinių, geografinių mokslinių terminų, tad buvo itin įdomu ir naudinga prisiminti kai kurias meninės raiškos priemones. Ir taip – būtent taip aš ir skaitau – aš stebiu stilių, tekstą, sintaksę ir kokiais būdais autorius kuria ir gludina tekstą. Nors romanas – fikcija, vis tiek iš jo sužinojau be galo daug naujo. Arba tiesiog prisiminiau tai, ką jau buvau pamiršusi.
Pirmosios knygos apžvalgoje daug kalbėjau apie sąmokslo teorijas, apie istoriją, apie siužetą, tad nebesikartosiu. Juolab, kai čia yra tęsinys ir didelio kontrasto tarp dalių nepajutau. Vis tik man asmeniškai romane pritrūko atomazgos. Kaip ir su trenksmu, bet kaip ir jaučiasi, kad liko palaidų galų. Autorius surašė daugiau nei 1000 puslapių, sakytume, kad natūralu, jog atsakymus gavome tik į kai kuriuos klausimus. Tačiau man jų norėjosi daugiau. Užvertus knygą vis tiek trūko aiškumo.
Tomo protas – fenomenalus. Skaičiau ir stebėjausi, kaip jis diskutuoja pačiomis sudėtingiausiomis, filosofinėmis temomis, o vėliau nesuriša galų pamatęs akivaizdžią detalę, kurią autorius pamini ne kartą. Tai nieku gyvu nesugadino malonumo, kai viduryje knygos dėl tos smulkmenos supratau kas ir kaip, tačiau nustebino tai, kad toks protingas veikėjas to nesuprato anksčiau. Tai mažumėlę prasilenkė su jo prieš tai pieštu portretu.
Vis tik dilogija man labai patiko. Negalėjau padėti į šalį, kol nepabaigiau. Širdis dainuoja, kai mūsų literatūros padangę nušviečia tokie perlai. Tikriausiai rekomenduosiu visiems dar ilgą laiką, nes tokie kūriniai eteryje pasirodo retai, bet jau kai ateina – ateina su trenksmu ir suvienija visuomenę, pakviečia diskusijai net ir tuos, kurie beveik neskaito.
